Pasitinka kampuos surūdijusių bėgių skeveldros,
Rūko nuojautų skraistėm sumigę seni traukiniai –
Net peronas nuščiuvęs, lyg vėl sugrįžau nusikaltus,
Nes už buvusį laiką mokėjau sapnais svetimais.
Ir ne tuos albumus įsidėjau į skystą kišenę
Ir ne tokią degtinę išgėriau su nebe draugais –
Netgi parko suoliukai apniuko, lyg būtų ne mano,
Visiškai užsimiršę, kas buvo kalbėta su jais.
Sugrįžau nebe ten, nebe ta ir turbūt pavėlavus.
Mažą žvakę uždegti paprašė tik buvę langai –
Vėl tokia svetima – piktos nerimo naktys melavo,
Vis sakydamos, kad į šį miestą tu jau sugrįžai...