„Laikas išjungti televizorių? Vėlu. Ryt vėl į pragarą, vadinamą darbu".

Biure sujudimas:
-Girdėjot, senmergei galas. Pagaliau prisišnekėjo.
-Jūs negalit,mano teisės,spiegė apsiputojusi,bet šefui nusispjaut į visas teises. Čia jis pareiga,įstatymas ir viskas kartu.
-Skundus rašė, teisybės ieškojo, teismais gąsdino, kol prisižaidė.
-Galės dabar grįžti į kaimą karvių melžti.
-Panos, dėmesio, mašina sustojo, jis tuoj bus čia.
Akimirksniu būrelis bitučių, nutaisiusių rimtus veidus, ėmė įnirtingai kaukšėti klavišais. Vieniša paklydėlė musė, snaudusi ant spausdintuvo dangtelio, ėmė sukti ratus virš dažytos šviesiaplaukės galvos.
-Šalin, dar viena priskreto,-mostelėjo ranka. Po kelių minučių pro plačiai pravertas duris įsispraudęs dairėsi aptakių formų vyriškis, vilkintis šviesiai dryžuotu kostiumu. Šefas suraukęs antakius kažką sumurmėjo po nosim ir nupuškavo į savo kabinetą.
-Be nuotaikos,- šnibždėjosi toliau sėdinčios.-Persikreipęs, matyt, dar negali atsigauti po straipsnio.
-Ne juokas, šitaip prieš visą rajoną.
Šviesiaplaukė pasitampiusi trumpą sijonuką tyliai įslinko į kabinetą.Pro pravertas duris aidėjo piktas baritonas:
-Ne žiniasklaida, o purvasklaida. Težino paskalas nešioti ir gyvenimus griauti. Ką,kelnes nusimauti ir nuogą užpakalį parodyti?
Sekretorė uždariusi duris klusniai išsitempė atkišusi smailiai nudrožtą pieštuką.
-Kviesk čia ją, pati žinai.
Tuojau,-  atsakė šypsena pro sukąstus dantis.
Pokalbis kabinete buvo trumpas. Senmergė, šį kartą keistai rami, tyliai uždarė duris ir nuėjusi prie  rašomojo stalo ėmė tvarkytis savuosius niekučius. Jausdama įsmeigtų žvilgsnių aštrumą tvarkingai susidėjo daiktus, tada niekam nieko nesakiusi išėjo iš biuro tyliai uždariusi duris.
-Susirgo tikriausiai ar išprotėjo iš sielvarto.
-Dar susprogdins supykusi.
-O dabar kas? Atgal į fermą?

-Ne. Į kaimą negrįšiu. Nusispjaut ant visų. Manęs laukia pasaulis. Noriu pažinti tikrąją laisvę, pajausti jos skonį, nesvarbu, koks jis bebūtų: salstelėjęs ar su karčiais prieskoniais.
-Mauk į Amsterdamą,-inteligentiškai nukrato cigaretę Jovita, draugė, priklausanti tam pačiam „Pagyvenusių panelių klubui“.- Paklajosi po miestą, įkvėpsi gaivaus  vėjo, pagaliau, paragausi vadinamų daržovių viename iš „kofišopų",  o tada atsipūsi ir visos problemos taps mažomis ir juokingomis.
-Taip, išprotėjęs Van Gogas kaip tik dabar tiktų man į kompaniją,- guodžiuosi pati sau.
-Gal užkibs koks rausvaplaukis olandas? Nesnausk, Amsterdamas-kosmopolitiškas miestas, dar senovėje olandai iš tolimų kraštų parsitempdavo žmonas,-pučiasi istorijos žiniomis Jovita.-Nenustebk, gatvėse pilna įvairaus plauko, įvairios spalvos, įvairiomis kalbomis bendraujančių žmonių. Tik saugokis dviratininkų, tie keturračiai teroristai lekia pamišusiu greičiu ir tikimybė, kad į tave įsirėš dviratis yra gerokai didesnė nei papulti po automobilio ratais.
-O lauktuvės? Ką parvežti lauktuvių? Gal tulpių svogūnėlių?
-Ką tu, mergužėle, tik sūrio. Žinai, Olandijoje sakoma: „Desertas be sūrio, tai gražuolė be akių". O iš gėlių turgaus-čiulpinukų, lengvai įdarytų kanapėmis.
-Oi, drauguže, vedi mane saldžios nuodėmės link...

Painus kanalų labirintas visiškai susuko galvą. Spalvoti nameliai, išsikraipę nuo drėgmės, kyla į viršų. Siauros gatvelės, užkimštos surūdijusių dviračių, prirakintų krantinių pakrantėse, kur gamtinius reikalus atlieka riebūs kirai. Garsusis raudonųjų žibintų rajonas: sunkiasvorės vitrinų veteranės, tamsiaodės ir azijietės, vangiai rūko ir abejingai stebi žioplinėjančius turistus. Pagaliau Rembrandto muziejus, namas, kuriame dailininkas su žmona Saskija praleido gražiausius savo gyvenimo ir kūrybos metus, susilaukė keturių vaikų, kuriuos anksti palaidojo. Čia, šiame name, miršta jo vienintelė meilė ir tikroji gyvenimo draugė, čia prasidėjo jo- dailininko kilimas ir jo- žmogaus žlugimas. Slenku toliau. Virš rekonstruotos stoties, senojo miesto kalėjimo, užrašas: „Žmogau, nesišlapink prieš vėją". Nusišypsau- mano šefas, pasirodo, buvo teisus. Kuklus deimantų muziejaus pastatas. Taip, tas  baltojo aukso žiedas su blizgančiu deimantu puikiai tiko mano drebančiam piršteliui. Seilė nutįso.. „Kur manasis princas, dovanojantis prabangią svajonę ?“- juokauju mintyse.
Maklinėju užsisvajojusi pilka krantine.. Cypiantys mašinos stabdžiai. Kanalo krantas čia pat. Jaučiu, kaip spiegiu visa gerkle. Mašina, keistai persikreipusi, siūbuoja į šalis lyg pučiama vėjo. Pro užpakalines dureles ropščiasi pagyvenęs vyriškis ir garsiai keikiasi. Aš vis dar spiegiu. Kažkas delnu švelniai užspaudžia mano burną. Atsisuku. Į mane žvelgia maloniai žalsvos akys. Nepamenu, kaip tada atsidūriau tame jaukiame kanalo namelyje, šalia keturioliktos prieplaukos. Vynas buvo dieviškai raudonas, bet aš paprašiau vodkos. Gėrimas, karštai nudeginęs gomurį, pamažu nuplovė patirtą išgąstį. Žalsvos akys išsiplėtė ir virto simpatišku tamsiaplaukio vyriškio veidu. Jis, puikiai kalbantis angliškai, žaismingai nuramino, kad viena mašina, kasdien įvažiuojanti į kanalą, yra šio miesto vidurkis, todėl nieko baisaus ten neįvykę.
Visą naktį švelniai supdamasi miniatiūriniame namelyje kanalo pakrašty žiūrėjau į dangų skaičiuodama žvaigždes, mėgavausi vynu ir kalbėjau, kalbėjau, kalbėjau.. Keista, bet tai buvo žmogus, kuris taip pat mokėjo puikiai klausytis. Maišydama veiksmažodžių laikus ir visas kitas gramatines formas, stabtelėdama, atsidūsėdama  ir vėl pildama žodžius, išpasakojau šiam nepažįstamajam visą savo sujaukto gyvenimo istoriją, tikėdama, kad niekada daugiau nesutiksiu šio atsitiktinio klausytojo. Ryte atsidūriau lėktuve, o po kelių valandų jau plepėjau su Jovita, kuri kvailai krizeno  džiaugdamasi lauktuvėmis.

Tą rytą pravėrusi duris sustingau-geltonų tulpių puokštės centre šypsojosi žalsvos akys. Prisipažinsiu atvirai, nustebau, bet buvo velnioniškai malonu. Apie tą prabangų žiedelį su blizgančiu akmenuku dar neišdrįsau paklausti. O gal? Kas ten žino...