(Pasaka Dominykai)

Sode, tarp kitų gėlių, prie pat tvoros, augo roželė. Visą vasarą gražiai žaliavo ir vis stiebėsi į viršų. Tiesa, pradžioje tvora jai nelabai patiko, nes buvo iš pietų pusės ir dar aklina. Todėl paslėpdavo ne tik vidudienio saulutę, bet ir nedidelį kelią, kuriuo retkarčiais kas nors praeidavo, pravažiuodavo. Dėl vidudienio saulės roželė labai nesijaudino, pakankamai jos šiltų spindulių prigerdavo per ilgus vasaros rytmečius, o ir ne per trumpesnes popietes. Per karščius net pasidžiaugdavo geru pavėsėliu. Nenuleipdavo taip greitai kaip kiti, toliau augantys augalai.  

Kol roželė buvo žemesnė, vakarais labai mėgo plepėti su šalimais augančiomis ir jau žydinčiomis gėlėmis. Ak, kokių romantiškų istorijų žinojo anemonės, ilgai mėgusios vakaroti nakvišėlės! Roželė galvodavo, kad jeigu ne ši aklina tvora, ji galbūt ne tik laukų tolumas, bet ir kalnus, ar plačias upes pati pamatytų. Tad žūtbūt nusprendė augti ir augti, praaugti nelemtą tvorą.

Kol roželė augo, peržydėjo ir nuvyto ne tik įvairiaspalvės anemonės, mielosios nakvišėlės, bet pražydo naujos rudeninės gėlės – geltoni ir oranžiniai serenčiai, balti laibeniai, vešlios nasturtos, margaspalviai astrai. Tik kažkodėl šalimai augantys ir sodriais žiedais pražydę serenčiai pasitaikė labai išdidūs, nenorėdavo su rožele kalbėtis. Plačiomis šaknimis kabinosi į riebų juodžemį ir augo augo.
- Galite nesipūsti, - mintyse mąstė roželė, - manęs vis tiek nepavysite. Tuoj aš pasieksiu tvoros viršų, o tada pati viską matysiu. Galėsite prašyti papasakoti, kas už jos, nepasakosiu.

Ir tikrai. Vos įpusėjo rugpjūtis, roželės stiebelis sužaliavo per sprindį virš tvoros. Vieną rytą dar vienas stebuklas įvyko – tarsi naujos akys atsimerkė, išsiskleidė dideli, švelnūs, rožiniai žiedai. Nuo to laiko roželei pasaulis nušvito visai kitomis spalvomis. Dabar galėjo matyti ne tik visą sodą, kelią, bet ir gerokai toliau.
- Na, pasakok, pasakok, ką dabar matai? – teiravosi nasturtos.
- Oi, koks juokingas šunelis atbėga! Visas geltonas, o po kaklu balta prijuostė. Gal jis valgyti nori, pietauti ruošiasi? Kad tik manęs neliestų.
- Būk rami, - ramino nasturtos, – šunys gėlių nevalgo, jie mėgsta kauliukus, o tu jų neturi.
- Va, dabar paskui šunelį dar moteris su maža mergaite ateina, - vėl pradėjo pasakoti roželė. - Ak, kaip gražu! Mergaitė stumia mažą vežimėlį, o jame sėdi dar mažesnė lėlytė. Visos tokios puošnios, kaip ir aš, rožinėmis suknelėmis apsirengusios.

Roželė net suvirpėjo, kai maža mergaitė, pastebėjusi pražydusią ir jas žiūrinčią roželę, paklausė:
- Mamyte, žiūrėk kokia graži gėlytė į mus per tvorą žiūri. Gal gali ją nuskinti? Aš savo lėlytę papuošiu.
- Ką tu, vaikeli, negalima, tegul auga! Nuskintos roželės greitai nuvysta, o be to, ji ne mūsų. Tegul žydi, juk taip gražu prie kelio matyti žydinčias gėles.
Nuo tų žodžių roželei širdelė atlėgo. Dar pagalvojo, kad gal ir neblogai už tvoros augti, niekas nenuskins, neišraus.

Praėjo diena, kita. Roželė vis augo ir augo, tačiau ne tiek, kad galėtų pralenkti už kelio, miške, išstypusias milžiniškas egles.
- Kažin kas yra už jų? – galvojo roželė. - Gal kalnai, o gal upė? Būtų gerai ir jas praaugti. Kažin, jeigu gerai pasistengčiau, iki vėlyvo rudens gal ir pasisektų susilyginti, - svajojo gausiai rausvais žiedais  apsipylusi smalsioji roželė.

Kažin kaip ten būtų buvę, jeigu vieną dieną smarkus vėjas dangumi nebūtų atpūtęs juodo, sunkaus debesio. Atrodė, kad debesys lyg tyčia praplyšo virš sodo. Sušniokštė miškas, sulingavo aukštos eglės, o vargšė roželė nė aiktelėti nesuspėjo, kai vandens šuorai blokšte bloškė prie žemės. Gerai, kad viršūnė prie tvoros stulpelio užsikabino ir visai nenulūžo.

Liūčiai nurimus, prie žemės priplakti dejavo baltuoliai laibeniai. Sunkiai šlapius lapus beišlaikė ir nasturtos. Margaspalviai astrų žiedai taip pat buvo nulinkę, sušlapę ir sulipę. Šiek tiek apdžiūvę ir atsigavę, laibeniai, žvelgdami į be ryškių žiedlapių ir labai liūdnai atrodančią roželę, tarė:
- Et, mes viso labo esame tik žydinčios žolės, nereikia stengtis praaugti medžių. Per silpnos esame.
Tik vieni serenčiai stovėjo, kaip stovėję – tiesūs, tiesutėliai.
- Gal jūs ir žolės, o mes stiprūs, beveik kaip medžiai, - išdidžiai niurzgėjo.

Nieko neatsakė jiems roželė. Ne tiek skaudėjo liūties perlenktą liemenėlį, kaip be žiedlapių likusią galvą. Kažkas joje taip krebždėjo, taip krebždėjo. Tik staiga roželė nušvito, supratusi, kad ten ne kas kita, kaip jos dukrytės, sėklytės bręsta. Jau nesirūpino ne tik savimi, bet ir tuo, kas keliu eina, važiuoja, arba, kas ten už miško beesą. Svarbiausia buvo – savo dukrytes auginti, jas gražiai sunokinti. O tada.... Tada joms gal teks laimė ne prie tvoros augti, daug didesnį ir gražesnį pasaulį pamatyti.