Ligi dugno taip mėlyna mėlyna,
Užsimerksi, išeisi negrįžtamai,
Ir nutils visos prieplaukų vėliavos,
Bangos duš, nemokėdamos bristi.

Jūrų žolės ragaus kūno linijas,
Šlapias skonis, nekviečiantis būti,
Sūrūs vandenys, gylio nežinantys,
Delno veidrodžiuos - pėdsakai budintys.

Neužgyjantys, dangų skandinantys,
Debesų tirštas ižas netirpstantis,
O dugne žaižaruojantis žvynas
Plaks išbrinkusiais jūržolių pirštais.

Ir lig dugno bus mėlyna mėlyna,
Be krantų tylūs vandenys pildysis,
Į mintis sunksis prieplaukų smėlis,
Tiek gelmės, kad į dangų netilptų.