Miestai.Smėlio ir sniego
Tarsi nieko nebūta ir,
rodos, nebuvo gyventa.
Pakeliui smėlio pilys
subyra į kūną ir laiką...
Kai įremsim pasaulį
į pūvančią ąžuolo lentą –
man paskolinki vėjo pėdas,
už kurių užsilaiko
dienos nešdamos nerimą
snaigių baltumo vasarį
į naktis, užpustydamos
žingsnį
po
žingsnio
––– atlėgo –––
tarsi nieko nebūta...
o manėme
viską padarę –
mūsų miestuose,
mylimas drauge,
iš smėlio ir sniego...