Visas abejones palikau praeity.
Klajonės ir žmonės, smalsuoliai, kurti,
Nuvytus draugystė, liepsninga aistra –
Išnykus be pėdsako meilė tyra ...
Viskas sunyks, sudūlės, samanos,
Viskas iš naujo atgims ir kvatos.  
Iš džiaugsmo spindės vėlei tavo žvaigždė,
Atgimus dvasia vėl tave palydės
Į tavo klajones, netikrus namus,
Tylias tik dejones išgirs vėl dangus.
Vėl viskas iš naujo, širdis atvira,
Tik jūra ir žemė, dangaus nebėra.
Tik tavo jausmai, begalinė tyla
Ir artimo mintys, svajonė tava.
Bekraštėj erdvėj staugia vėjai pikti,
Taip ilgu ir šalta bemiegėj nakty.
Vėl rytas išauš, nugarmės vėl tamsa
Iš dumblo, iš pelkės pakils į tave
Išteplioti jausmai, išsikvėpę būtim.
Kaštonai nukritę suskambės tau viltim.
Uždegsi vėl aukurą savo širdies,
Aukosi, ieškosi, nerasi prasmės.  
Vėl viskas sugrius, iškils vėl klasta.
Gyvenimo kelias ir meilė tikra.
Ieškojimais mūsų pripilta galva
Ir vėl tos klajonė ir širdis atvira.