Vėjas šnabžda vienišai uolai --
Ko nutolai, nutolai, nutolai
Nuo baltųjų viršūnių kalnų --
Aš sidabro taku ateinu

Virš sapnų mėlynųjų rugių,
Virš sekundžių trapių lyg žaibai,
Vėjo širdį usnėj regiu --
Gluosnių kraujas sukrešęs labai

Takuose, kur mūs pėdos įdegę
Lig gyslotųjų žemės gelmių --
O prisek tą prakeiktąją sagę
Man išburtą pasuolės velnių,

Slenksčio skilusio lentgalio mielo,
Taip girgždėjusio gailiai kadais
Baloje to dangaus lopinėlio
Po paklydusiais mūsų langais,

Kuriems verkti rodėsi gėda --
Kibirkštėle lietus nušokuos
Kaip aidai pro pražydusią pėdą
Atminimų rugsėjo laukuos.