Iš smaragdinių tolių į sąmonę suteka laikas,
Kur nuskintos aguonos dar dvelkia vaiskia ramuma.
Krištolinis dangus paryčiui savo spindesį baigia,
Trumpėja šešėliai ir pavirsta sodria žaluma,

Suvilgyta rūku sukritusiu. Vėl auštančios dienos
Džiauna rūbą sušlapusį žemės rasotos žolės.
Merkias krištolo žvaigždės, su liūdesiu gęsta po vieną
Iš sapnų karalystės link tavo ir mano lemties.

Nuo smaragdinių tolių – matyto per naktį stebuklo,
Kvepia žydinčiom pievom ir bundančiais ryto kerais.
O, kad taip nepamiršti paveikslą matytą šį kuklų...
Plaukia ilgesiu vasara, pavirtus spalvotais sapnais.

Tik už durų ruduo, apšarmojęs vasarvidžio kvapas,
Lenkia galvą sušalus už lango nuoga obelis...
Vien svajonės – sapnai gyvą ilgesį tapo ir tapo,
O prabudus mąstai gal spėlioji – ar šiandien vėl lis?