Pasilenkiau, pakėliau. Ne, ne paukštį,
Ne žiedą vystančios gėlės.
Laikiau delne, bandžiau suspausti
Tik sausą grumstą pakelės.

Tylėjo jis, bet aš girdėjau,
Kaip prašė pirštais nesutrint,
Juk taip ilgai tamsoj gulėjo,
Svajojo įsaulėj atgimt.

Bandžiau suprast, ką metų klodai
Kiekvienas davė nuo savęs,
Kas buvo gyvas ir gyveno,
Pavargęs gulė į žemes?

Gal ąžuolu kadais žaliavo,
Ar girios išlakia pušim,
O gal pradžia net kelio tavo,
Dabar pavirtusio smiltim?

Kiek ilgų amžių sumaišyta
Ir kokius slepia likimus,
Gal matė jis kartų per šimtą,
Jei lyg akmuo dabar sunkus?

Mįslių tiek daug, jų neįminti,
Siekiu matyti per giliai.
Gal tik norėjo man priminti,
Kad bus visų tokie namai.

Gimtosios žemės pilkas grumstas –
Ne purvas jis, ne vien dirva,
Jeigu per laiko upę drumstą
Juo rankon teka šiluma.