Derlius
Almėjimą syvų įspraudžia ruduo
Į snaudžiančios sėklos pavidalą kietą,
Palikdamas viltį vėliau pakartot
Dėjimą daiktų į jiems skirtąją vietą,
Palikdamas laiko visiems reiškiniams,
Jų ritmui, gamtos be klaidų suraitytam,
Išpildamas vandenį dulkėms nugremžt –
Juk buvusio vietoj gyvens kūnas kitas.
Žvalgaus ir džiaugiuos, kiek rudens išminties,
Darnos, spalvingumo, kurs gausiai išlietas,
Nes žmogui ruduo leidžia likti ramiam,
Kiek vėjas beoštų, dangus bevarvėtų.
– Diena iš dienos ką prasmingo veikei? –
Tik tiek apžiūrėdamas podėlius klausia.
Jeigu jie tušti, nėr ko rudenį keikt –
Jei nieką pasėjai, tai nieką ir pjausi.