Tegul rūdija spynos, o ne meilė,
Ir nieks neieško raktų upės gelmėje.
Tegul ir negandos į ten nueina,
Jei pranašavo jas likimo knygose.

Per tiltą žengė, rankos laimę nešė
Lyg baltą paukštę į savus namus,
Žiedus sumainė ir balsu pasakė,
Kad dviese viename nuo šiolei bus.

Tamsus Nevėžis, bet tada šypsojos
Krantais žaliais ir lankomis plačiom.
Jaunystei lenkės debesys po kojų,
Pro lelijas pažvelgdami slapčiom.

Aš nemačiau veidų, tačiau tikiu,
Kad švietė jie gyvenimo aistra –
Sunkius kelius nueit tiktai kartu,
Dalintis duona, medumi, druska.

Tilto turėkluos kabo spynos surakintos
Kaip simbolis tvirtos tvirtos jungties.
Porų praėjo daug, lai visos bus laimingos,
Ir piktos rūdys niekad nepalies.