Nuovargis
Kam dairytis rudens, jeigu sieloje darganos siaučia,
Jei pelėsiais pilkais šliaužia laikas į sruogą plaukų,
Jei svajonių šilkai bergždžio nirtulio draskomi skiautėm,
Jei globoji namus, o juose - nei jauku, nei saugu?
Kam bijoti žiemos, jeigu kraujo sula jau nurimo,
Jei pelai užmaršties gausiai atmiešė grūdus aistrų,
Jeigu veidui savam negali pasirodyt be grimo,
Jei kamputy akies žvilga žodis kiekvienas aštrus?
Skrydžiui miklint sparnus ėmė tavo jaunikliai kaip paukščiai,
Su kiekvienu žingsniu vis toliau tu nuo jų atlieki.
Kam bijoti rudens, jeigu jis į tave atsikraustė,
Kam bijoti žiemos, jeigu stingstam lyg buvę nuogi?
Gal sugrįš į sapnus andainykštis žydėjimo šėlas,
Bet ant tavo šakos nebebrinks sukrauti pumpurai.
Tik artėjant šalnoms atrandi, koks gyvenimas mielas,
Dar pabūtum jame, bet nuo visko labai pavargai.