Išdidumas čia niekuo dėtas
Kai nesunkiai vinis susikalu
Tik norėjau tave mylėti...
Paprastai, banaliai, be išlygų

Sudėlioti preciziškai labdarai
Marškiniai iki skausmo balinti
Ir gerai, kad kadais nepatarei
Sublizgėti kerėtojos talentu

Ir išmest iš kaladės magiškos
Paskutinį svariausią kozirį
Būk ramus, nelinkiu tau nemigos,
Tik mielai savosios paskolinčiau

Nei vienatvės, nei kraujo šauksmo,
Nejučia pavirtus man įbroliu.
Taip jau būna. Taip - kartais lauksiu
Ir vinis prakeikta nesikala

Neužpyk, neateisiu palieti
Tavo kalijų ašarom rudenio
Užsiėmus, svečių prisikvietus
Vakarienei – širdagraužis. Sūdytas.