Ne diena, ne kelios, kai jaučiau, kad atėjo metas susikaupti, susikoncentruoti, surinkti save iš VISUR ir sutelkti į gal net nedidelę, bet užtat sutelktą, sukoncentruotą, labiau apibrėžtą aplink save erdvę, kuri geba skleistis, plėstis, tekėti panašiai kaip kosmosas, o prireikus – paklūsta valiai ir iš taip sukauptos, „sutirštintos“ erdvės pasrūva, nuplaukia it upės pagal žemėlapių nuorodas. Nesu naivus, žinau, kad tai, kas yra, irgi kažkieno duota ir savintis tokią esatį, net bandant ją pertvarkyti, yra bergždžias užsiėmimas. Bet žinia, kad Dievas tvėrė žmogų pagal savo paveikslą, neužsimiršta ir todėl manyti, kad esame panašūs tik savo išvaizda, būtų gėdingai prasta.
   O karieta keliauja. Noriu nenoriu, bet...keliauja.  Noriu nenoriu, bet priverstas kalbėti apie ją ir sakyti: Naujoji. Ir atsiranda baimė, kuomet vis daugiau atrandi kažką iš to, ką turėjusi Senoji; baimė, kad nepasikartotų Senosios arba „Dženės“ tragedija. Bet štai koks netikėtas pamąstymas: ar žinau, ar galiu pasakyti, kada įsėdau į Naująją? kaip atrodo jos ekipažas? Ir jeigu mane vėl glamonėmis - neduok dzievuliau - apsikabintų amnezija, tai, pasisekus atsigauti, ar nesuskasčiau ieškoti to, ko štai ir dabar nežinau.
   Kitokia šį karieta, oi kitokia! Erdvė pati sau tampa jos apvalkalu, apdaru, išvaizda, paveikslu. Ir, sakyčiau, labai natūralu, kad neįmanoma protingam žmogui suvokti apie ką čia kalbu, kadangi ir pats –nelabai: dalyką matau lyg šešėlį tamsoje, o tai juk neįtikėtina.
  Kaip įsikibti kad ir į botagą ir vadeles taip, kad nesuabejočiau, jog esu jų šeimininkas.
  O jeigu taip neįmanoma, tai kaip padaryti, kad jokių abejonių dėl to irgi nebūtu? Kaip suvokti, kad aš pats esu kažkieno rankose botagas ir vadžios? Jau tiesiog priverstas prisipažinti, kad ir kaip besistengčiau pasilikti vienas, tačiau taip padaryti nesugebėčiau, nes neįmanoma, kadangi karietos pasostės erdvė gyva, virpanti, prisodrinta nuojautų ir nežinios. Ir neretai topteli mintis, kad  būtent čia susitinka visi trys laikai - būsimas, esamas ir praeitas. O žemės ir dangaus sąsajų čia kur kas daugiau, negu bet kada ir bet kur esu patyręs. Ir kai į mane parodo ir sako, kad tokiomis karietomis tik kvailiai važinėja, tiesiog gerklė pati žiojasi, kad pasakyčiau: o taip, mielieji. Tik ar daug kas žino, kaip tai nuostabu ir įdomu. Net ir protas darosi ne toks veiklus, kad galėtų atgrasinti nuo tokios būties, kuri laimei ar nelaimei atsirado mano dalioje. Štai ir vėl šaukiuosi Lucijaus Senekos: ateik! kur dingai? kai tik labiau tavęs prireikia, prasmengi nežinia kur...
   Žinau, kad ateis. Net ir nepašauktas, bet būtent dabar kažkokia minties atgaiva įspraudė supratimą, kaip galima būtų atsišaukti į jo sakymą: esą, kiekvienas mūsų mirštame kasdien.
   „Juk klystame laukdami ateityje  mirties: didžioji jos dalis  jau –praeityje, nes prabėgusį gyvenimo tarpsnį valdo mirtis“
   Kai praeitas, esamas ir būsimas laikai susirenka vietoje, toks  jo teiginys vai vai, kaip juokingas...
Bet šįkart į karietos pasostės erdvę pasibeldė ne jis, ne Lucijus Seneka.
   - Kas tu?
   - Negi nepažįsi? Sovietikas.
   - O! Tai puiku. Vadinasi, iš praėjusio laiko? Gyvastis mirtyje?
   - Kodėl - “gyvastis mirtyje“? Esu ir tiek. Čia tiek nemažai publikos lankosi. Manau, kad nebūsiu nuobodus, - pasakė „Sovietikas“ ir paduodamas  dokumentą: -  Skaitykit, pavydėkit man.
   - Malonu, bet Jūsų daugiau negu keturiolika eilučių. Į Parašo zoną – atsiprašau, - bet netinkate.
   - Daugiau, Pranuci. Žinoma, gerokai daugiau. Ir štai kaip jos atrodo...
   Jau teko pasakoti, kad atversdamas - užversdamas senų užrašų lapus, dažnai pamanau, kad vargu ar kada prie jų dar bent kartą sugrįšiu. Nesakau, kad skiriuosi lengvai – atsisveikinu tyliai, bet nešlapindamas akių, tačiau dalį jų perrašau - atrodo, kad kartodamas kitų žmonių kadaise sakytus ar rašytus žodžius, iškerpu su jais laiko lopus su aplinkos peizažais. Pataisinėju, pakoreguoju, padarau, kaip man atrodo geriau ir, paėmęs vadžias, trukteliu jomis Igagą.
    „Sovietikas“ taip neatrodęs. Tai ne nuorašas iš senų užrašų. Grakštus. Lieknas. Dar neišdžiovinęs rašalo. Balsas skardokas. Deklamavo ir, užlenkdamas pirštus, skaičiavo eilutes:

Aš penkiakampis, pone.
Pažiūrėk-
Galva,
Dvi rankos
Kojos.
Laisvai į skritulį įdėtas,
Penkiais taškais jo apvadą liečiu .
Tai ar svarbu
Sovietikas ar –ne...

Priglausk mane
Sau prie krūtinės -
Ordinu tau būsiu aš,
Paberk ant antpečių –
Ar į kepurę sek...
Mane pažįsta karo vyrai
Nuo pat viršiausių iki apačių.
Aš ženklas prijaukintas pagarbai.
Tai ar svarbu-
Sovietikas ar- ne...
Žvaigžde, ar žvaigždele  vadinamas
Nors danguje pašviest iš ten
Neteko niekada -
Sovietikas esu...

   - Va, dvidešimt trys eilutes . Kodėl tai negalėtų būti parašas?
   - Betgi žinote, kad mano varde ir pavardėje sutelpa keturiolika raidžių. Nepridėsi, kad daugiau, neatimsi, kad mažiau.
   -Na, taip, tai tiesa,- nesiginčijo  jaunikaitis, bet šyptelėjęs taip: - Betgi esate Vinco sūnus. Kuo gali pakenkti sūnaus parašui tėvo vardas? – Pranas Karlonas sūnus Vinco. Ne pirmą kartą skaičiavau. Patikėkite, pone- nereikia pridėti, nereikia atimti Tai dvidešimt trys raidęs. Tiek, kiek  turiu eilučių.
   - Čia tai bent!- nuoširdžiai nustebau ir atsidusęs, kiek beįstengė krūtinė: - Ką gi, Pranai Karlonai sūnaus Vinco, talpinkis. Glauskis, kur tau patogiau. Negi dabar išmesi? Ar pravažiuosi, palikdamas nežinia kam. Tačiau ar ne dėl tokių priežasčių Dievas baudžia karietas sutriuškinimu kaip švedus prie Poltavos.
   - Betgi buvo ir Kursko mūšis. Ar Stalingrado...  Negi lyginsi su prie Poltavos?

(XXIII iš \"Skaitau save\")