Neraštingumas – gėda tik lituanistui?

Rašytos, perrašytos, išbrauktos ir vėl cituotos garbiųjų ir garbstančiųjų mintys apie neapčiuopiamą ir būtent tuo gardų įaudrintai sąmonei rašymo-kūrybos procesą. Kas netrokštąs gyvo savojo žodžio?

Tiesa, dar nėra pakankamai aišku, kuris iš jų gyvesnis: tas, kuris slepiamas rašomojo stalčiaus bedugnėse, ar tas, laisvasis, kurio autoriumi galįs pasivadinti daugelis kultūrinių ateistų, užsigeidusių, atleiskite, pagadinti orą viešoje erdvėje (taip pat, matyt, ir straipsnio autorė). Dar kebliau, pasirodo, atrasti laisvo žodžio sąstatą. Gal toji laisvė – ne kas kita, o kosmopolitiškos vergvaldystės išprievartauta kukli mada rašyti?

Narsiai pradėjusi šmurkštelsiu krūmuosna, nes vargiai pretenduoju pasikaustyti detektyviškai genialų protą atsakymų į beprotybės padiktuotus klausimus paieškoms. Juolab, kad pastaruosius klausimus sumezgęs progresyvus ryšys: vieną tezę lydi du klausimai, anuos – dar keli, o šiuos – milijonas klaidinančių filosofinių kelių. Ir taip, kol pajusime, kad spendžiama sau spąstus, tarsi mėgindami atsakyti, kas, višta ar kiaušinis, atsiradę anksčiau. Štai kodėl nesinori voliotis minčių voratinkliuose. Verčiau atkreipti dėmesį į kitą rašymo perspektyvą, kuri, kad ir kaip atrodytų didaktiškai nuvalkiota, darosi absoliučiai neperspektyvi – tai rašto kultūra.

Nemaga daryti ir kitko – mosikuoti rimbais ir spjaudytis įžeidimais, bet dar kartą įkyriai priminti, jog vis dažniau rašome belekaip, beleką ir belekur, tenka. Kiek seniau viename iš savo mintijimų drįsau įvardyti ir tą mistinį vardiklį, kuris dalinai ir prisideda prie masinės bele kokybės kultūroje. Būkime sau ir kitam teisingi ir pagaliau pripažinkime, kad daugelis paprasčiausių kultūrinių ir socialinių teigiamųjų turi elementarų normos ir taisyklės pagrindą: net kūrybinis chaosas gali būti laikomas menu tik tada, jei pastarojo sutvėrėjas turi valios valdyti procesą, nubrėžia tam tikras ribas, antraip – tai tiesiog beprotybė.

Tad tai, ką šiuolaikinėje jaunojoje literatūrinėje, muzikinėje, teatrinėje plotmėje drįstu pavadinti sceninės, viešai demonstruojamos asmeninės kultūros ir pagarbos savo klausytojui, žiūrovui bei skaitytojui stygiumi, tampa ne kuo kitu, o lygiagrečiai besiformuojančios antikultūrinės reakcijos visuomenėje priežastimi.

Tiesa, stabtelsiu, norėdama pasiteisinti, jog neabsoliutinu šiandieninės kultūrinės kartos pastangų kaip niekinių – visam šio pasaulio purvui yra atsvara: vis gausesnės jaunų aktyvių žmonių grupės buriasi į socialinius, visuomeninius, kultūrinius judėjimus, vedami tik iš pažiūros trapaus entuziazmo. Taigi duok Dieve mums ne išminties, ją privalome sukaupti mes patys praktiškai, o geranoriškos valios veikti!

Ir vis dėlto, trumpai užsimindama apie sceninę ir elgesio kultūrą, demonstratyviai akcentuosiu asmeninę piktdžiugą – priminti ir prisiminti etikos normas visame kame jau šiandien nebėra tik davatkų reikalas.

Žurnalistas Giedrius Drukteinis neseniai publikavo asmeninį požiūrį į kultūrines manieras žurnalistų gildijoje ir šios įtaką pačios vertinimui visuomenėje. Jis apie tai kalba nuoširdžiai ir žemiškai: „Tačiau suvis blogiausia, kad aplinka prarado pagarbos mums jausmą. Nes mes, žurnalistai, nebemokame gerbti savęs. Nei savo apranga, nei elgesiu.“ Ir, žinoma, dera įsisavinti, kad „padorioje kompanijoje, kai moteris pakyla nuo kėdės, save gerbiančiam vyrui derėtų nelikti sėdinčiam ir taip pat bent jau kilsteli savo riebų užpakalį nuo kėdės. Net jei ta moteris – viso labo tik Lietuvos Respublikos prezidentė“, – straipsnio autorius įvardija konkretų moralinės elegancijos trūkumo pavyzdį.

Žinoma, tai, jog esi suinteresuotas teigti, grūmoti ar pamosikuoti kitam prieš nosį pirštu, nebūtinai įrodo paties pamokslautojo dorovinę vertę. Taip ir su ponu Dievu, jo prieteliais ir nepaklusnia avinėlių banda – visada pastarojoje atsiras vienas kitas, kuris tyliai sumekens, o ir griausmingai subliaus apie tikėjimo tiesas vograujančių tuštybę, nes, neva, ne žodžiu, o darbais Dievą dera liudyti.

Tokių norisi pasiteirauti, kaip jie išsirenką tą savo liudijantį darbą; kada galima jaustis visiškai ramiam, kad individuali moralės apraiška nepažeidžia visuomeninės etikos; ir abstrakčiau, kaip imtis praktinės užduoties įgyvendinimo neturint jokių teorinių gairių? Žodžiu, atrodo, kad vietoj kelio pasirenkamas takelis, iškreipiamos ribos – visa tai daroma įnirtingai neigiant ir kelio, ir ribos buvimą. Tačiau, kaip pateisinti tikslingą nuokrypį, jei neigiamas pats taškas, objektas, ašis, nuo kurios sąmoningai tolstama? Aklas žmogus yra vedamas kito, kompensacinio, aštresnio, pojūčio.

Taip, iš tolo, tik užsimindama, pačiaumodama idėją, leidusi jums ją suvirškinti, suvokiu ir pati, kaip materialus buities objektas prieš mūsų akis sužadina vaizduotę ir paskatina galvoje kuistis daugybei asociacijų, taip kiekvienas kultūrinis procesas lemia vėliau pasireiškiančius.

Matyt, sužadinsiu šleikštulį pasakydama, jog kiekvienas save gerbiantis žmogus turėtų atryti ir beraščių brukamą kultūrą. Jei kas imtų jus įžeidinėti ir pravardžiuoti, išvadintų, pavyzdžiui, melagiu, kvailiu, idiotu ar net pažertų devynaukščių rusiškų keiksmų, veikiausiai to nepraleistumėte pro ausis. Žinoma, viena – atsakyti tuo pačiu, kas kita – oriai save apginti. Bet kokiu atveju, neabejoju, retas atsuks kitą skruostą. Tad, jei reaguodami į panašius asmeninius įžeidimus stengiamės save moraliai apsaugoti ir tai darome pasirinkdami ne tapačios leksikos tiradą, o sprendžiame problemą racionaliai, suvokdami, kad taip parodome pagarbą ir sau, ir žmogiškumui, tai kodėl toleruojame neraštingumą?

Visa, ką galime pavadinti daiktu, arba tai, kame iš tikro galime atrasti „daiktiškąją“ esmę, yra kūrinys. Kūrėjas turi valios jam suteikti formą bei idėją. Suvokdami „daiktiškumo“ visumą atrandame ir kūrinio turinį. Akivaizdu, kad „daiktas“ turi ir savo estetinį ir idėjinį, tai yra komunikacinį, pavidalą. Įsivaizduokite, kad rašote draugui laišką (šįkart senamadiškai – ant popieriaus lapo), norėdami jį pakviesti į gimtadienio vakarėlį. Jei jūsų tikslas tik pakviesti – komunikuojate, bet, jei staiga imate galvoti ir apie rašto dailumą, patį laišką, rašymo procesą bei jame paslėptą idėją, tai darote kokybiškai - pakvietimo rašymą ranka paverčiate ne tik kaligrafiniu menu, bet ir suteikiate adresatui estetinio pasitenkinimo. Pats laiškas – daiktas, o ne tik jame užfiksuota informacija, tampa svarbus – apie jus patį ir apie jus su adresatu siejantį ryšį kalbama estetine forma. „Menas“ reikalauja išbaigtiems, todėl apgalvota turi būti kiekviena smulkmena. Ko bus vertas barokinės rašto manieros tekste, kuriame apstu gramatikos bei kalbos kultūros klaidų, ir ką tai pasakys apie jus?

Žinoma, velniop, jei jums ir jūsų draugui nusispjaut. Galite tiesiog parašyti trumpąją žinutę telefonu. Tačiau ir tai padaryti tinkamai nėra taip lengva. Žinutėmis pateikiama informacija turėtų atitikti keletą būtinų reikalavimų: ekonomiška, koncentruota, informatyvu bei paveiku. Sutalpinti tai į keletą žodžių ar frazių – neabejotina, jau beveik menas.

Tiesa, tik pasirodžiusi trumpųjų pranešimų paslauga ir naudojimasis ja buvo kiek komplikuotas: brangu, nedaugelis telefono aparatų toleravo lietuviškus rašmenis ir t. t. Tačiau netrukus padėtis pasikeitė akivaizdžiai: mobiliojo ryšio kompanijos siūlo patogius planus, dėl kurių dažnai trumposios žinutės telefonu visuose tinkluose yra visiškai nemokamos, o jų skaičius neribojamas; telefono aparatų galimybės prasiplėtė, o neretai kiekvienas šeimos narys Lietuvoje, nuo vos ūgtelėjusio iki senuko, turi asmeninį mobilųjį. Tokiu būdu žinutės telefonu, ypač jaunimo tarpe, tapo viena iš bendravimo priemonių. Dažnas suaugėlis nuolat mygtukus spaudinėjančias atžalas pavadina, yra tekę girdėti, „dešiniojo nykščio kartos“ atstovais.

Tendenciją, kad pastarojo „judėjimo“ nariai visiškai neriboja žinučių kiekio, bet nesinaudoja lietuviškos rašybos galimybėmis, pamenu savo mokyklinius laikus, pastebėjo lietuvių kalbos mokytoja. Kartais ji tiesiog užduodavo tam tikrą klausimą namų darbams ir glaustą atsakymą parašyti jai SMS žinute. Po to būdavome barami, kad, atrodo, oficialus trumpas pranešimas kupinas gramatikos klaidų, nepaisoma kalbos kultūros, sakinius be jokių skyrybos ženklų ar su gausybę žodžių trumpinių tenka intensyviai šifruoti, piktnaudžiaujama lietuviškoje abėcėlėje nesamomis raidėmis, o baisiausia – šveplavimas.

Šio keisto reiškinio pavyzdžiai net mokytojai skirtose žinutėse mus pačius stebino bei kėlė juoką. Žinoma, daugelis tokių analizių buvo rekomendacinio pobūdžio – niekas mūsų rykštėmis neplakė. Tačiau man ypač patiko skiepijama idėja, jog rašyti lietuviškai telefonu ar tuo labiau kompiuteriu – joks nepatogumas, tai lingvistinė, kultūrinė bei moralinė disciplina, prie kurios ilgainiui natūraliai priprantama. Rodės, lietuviško rašmens kultūra – asmens pagarbos sau ir kitam įrodymas. Ir pabrėžtinai – ne tik oficialiose situacijose!

Taip jau susiklostė, kad didelė dalis tarpasmeninio bendravimo, tiek oficialaus, tiek familiaraus, persikėlė į internetinę erdvę. Užkietėję „komentatoriai“ juokiasi arba stebisi, jei asmeniniame kompiuteryje matoma ikona su „LT“ ženklu. Atleiskite, nepatogu iš tikro ar tiesiog neparanku? Atrodo, kiek keista, kai anglų kalbos žinios pranoksta lietuvių. Argi ne toks šiuo metu pastebimas dėsningumas pažvelgus į brandos egzaminų rezultatus?

Šiandieninėje visuomenėje mes tapome pakankamai sąmoningi rinkdamiesi, kaip gyventi, ką valgyti, kur lankytis, kaip rengtis, su kuo naudinga bendrauti. Rūpinamės tuo, ar esame pakankamai ryškūs, stilingi bei, kaip šiuo metu įprasta, ekologiški, nesusimąstydami apie vidinės kultūros būklę.

Greičiausiai daugelis save pristatant veikiau pasakys „aš komunikabilus“ nei „absoliučiai raštingas“. Ir viena, ir kita turi nenusakomą smarvę: komunikabilumas pastarąjį penkmetį, kai susimąstai, tapo bene keiksmažodžiu vertybių skalėje in curiculum vitae, o gebėjimas kurti įvairaus pobūdžio tekstą ir tai daryti be klaidų – lituanistų kilpa.

Tiesa, sudėtinga įvardyti, kas veja virvę: eilinis ar kalbininkas. Ar iš tikro redaktorius toks recidyvistas beraščių atžvilgiu? Dažnai taip įtariai žvelgiama į kalbos sergėtojus, o ir reakcijos į pastarųjų rekomendacijas kalbos vartotojams nemažiau kontraversiškos, kad gali pasirodyti, jog vizijoje, kurioje apsireiškia kalbininkas, matoma besispjaudanti įniršiu bei pragaro liepsnomis grasanti žmogysta su nedideliu ūsų stačiakampiu panosėje.

Žvelgiantiems į besiskeryčiojančią figūrą tribūnoje, matyt, atrodo, jog reikalaujama tobulybės – absoliutaus raštingumo. Tik ar ne čia pasitvirtina liaudies išmintis – akys baisininkės, rankos darbininkės? Antgamtiškas virsmas – rekomendacija sąmonėje tampa reikalavimu, o reikalavimas tapatinasi su diktatūra. Gal todėl dažnas laisvės vaikas instinktyviai džiūgauja boikotuodamas.

Nors čia veikiau pasireiškia atsibodusi privilegija, kuri atbukino sąmoningą pareigos jausmą. Taip nuolanki pagarba savo kalbai ir užmirštama, o tasai mums likęs komunikabilumas – neretai tik tuščia, manipuliatyvi frazių tirada su daugybe kalbos šiukšlių.

Skubu atsiriboti nuo bet kokių išankstinių vertinimų ar, neva, visuomenės skaldymo į raštingus ir beraščius. Drįstu tik lengvai dramatizuoti, o gal ironizuoti esamą padėtį.

Tikiu, dėl savo pozicijos krūvio apsispręs pats skaitytojas. Skeptikams atsiliepiu vieno iš mąstytojų, mano galva, itin teisinga idėja: „Neišsakytos minties tiesiog nėra, gali ją ramiai sau laikyti galvoje ir niekas tau dėl jos nepriekaištaus. Ir nepagirs.“

Grįžtant prie temos šįkart tiesiog nuoširdžiai siūlau išgirsti Donaldo Kajoko žodžius: ”(...) tai, jog parašytą tekstą skaitys kitas, drausmina rašytoją, skatina jį išdėstyti savo mintis taip, kad ji būtų suprantama. Na, o dėdamas dvasines ir proto pastangas žmogus tobulėja.“ Lavėjimo iš pagarbos mums visiems!
EmiŠpei