Vėl rugsėjo pirmoji, vėlei skamba varpeliai,
Ir vaikai – mūsų gėlės – skuba gatvėm, keliais
Į namus išminties, kur nubėga upeliais
Pirmos raidės ir žodžiai knygų lapais baltais.

Čia praskries jų vaikystė, ir jaunystė sparnuota
Vieną kartą biržely stebuklu suspindės.
Glostys rankos nutrintą mokyklinį suolą,
Kai palikt jį kitiems taip širdis nenorės.

Bėgs dešimtmečiai vėjais, tik kasmet atsigręši
Paklausyti rugsėjo sidabrinių balsų.
Nors minutei svajosi grįžt į senąją klasę
Ir, ištirpus triukšme, kaip anksčiau būt kartu.

Nuostabu, kada žinios tiesų taką parodo
Į gerumą, į grožį, kur gyvena tiesa.
Bet svarbiausia už viską – pažadinti žmogų
Dirbti taip, kad žydėtų visa žemė gimta.

Vėl rugsėjo pirmoji, vėlei skamba varpeliai
Ir vaikai – mūsų gėlės – skuba gatvėm, keliais.
Palinkėkim, kad šviesą rastų mažos širdelės
Ir akis, kurios niekad pamirštiems būt neleis.