Tu ilgai dar miegok, kol atseksiu lig urvo,
Šlapio grindinio kvapas, ragaudamas odą
Užsimirš, kad esu, neužgyjantis purvas
Koš deguonį per dangų, išmoksiu kvėpuoti.

Pro vidurnakčio grotas įtrauksiu rytojų,
Kojų irklai šlapi, bet išdžiūvusios sutemos,
Nors žinau, kad miegi, nors atrodo – meluoji,
Tyli lūpų kampučiai, žemėlapiai budi.

Nebelaukiu vandens, žemė didina trauką,
Užmaskuoju sapnus ir užlyginu buvusį
Savo kvapą ir tai, kas į tamsą užauga,
Horizonto dugne tyliai išneršia žuvys.