Nusruveno jaunystėn, į vaikystę sugrįžo,
Ir į rudenį margą apsistot pasiryžo.
O saulėlydžio pliūpsnį mano taurėn įpylęs,
Rausvas mano šermukšnis išsisklaidė pritilęs.
Liko kvapas svaiginantis, lietum išsitaškė...
Tie saulėtekiai tylūs dienas mano išblaškė.
Pasiliko klajonės, mintys mano sudužo,
Tylios laiko dejonės. Medžių šakos nulūžo.
Aš išsaugojau viltį, subrandintą, suspaustą.
Mano rausvas šermukšni, palikau aš kalčiausia.