Rudenio mintys
Mano pieštas peizažas vėlei auksu nušvito.
Rudens margas koliažas. Nebenoriu aš kito
Šarmo, šaukiančio tolin, padūmavusiu rytu.
Minčių mažas drugelis lyg lašu nusirito,
Išsiliejo į potėpį vario, ryškiai raudono,
Ir nušvito, suskambo baltu debesio tonu.
Taip lengvai ir tolygiai gulas aidinčios spalvos.
Tu pabūk, neišeiki. Debesėliai lyg kalvos
Stiepias, žiūri į žemę ir nedrįsta nukristi.
Obuoliai jau raudoni taikos vėl nusiristi
Į pakalnę saulėtą, kur sukrinta po vieną.
Mano kraitė skylėta šviečia lyg saulė dieną...
Prisirinksiu krituolių, kaip namo parsinešiu?
Bėga kelias į tolį, kur geriau aš surasiu?
Tik gimtinė manoji šitaip šiluma tviska.
Ir už ją, už Tėvynę, atiduočiau aš viską:
Skrydį savo ir kelią, kurs mane dar vilioja.
Smėliu dengtą takelį aš minu savo kojom
Ir laiminga be galo. Taip laisvai man kvėpuojas.
Žalios pušys už lango mintis mano kartoja.
Saulė leidžias už kluono...Vakarai išsvajoti...
Taip jauku man gimtinėj, širdis ima dainuoti.
Ir nakties mėnesiena dangumi šliaužia tyliai,
Ir pajuodę šešėliai ryto laukia nebyliai...
Rasos krinta po kojom, tyliai obelys šlama.
Aš laiminga gimtinėj. Lyg viešėčiau pas mamą.
Suspurdėjo, nuskrido mintys mano į tolį.
Man dar lemta sutikti savo rytą – gražuolį...