Tą vasarą mažas berniukas Algirdas pamiškėje rado eželį. Parsinešė jį namo ir paleido savo kambaryje. Eželis iš pradžių susirietė į kamuoliuką, paskui nedrąsiai iškišo nosytę ir tyliai šmurkštelėjo į kambario kampą. Apuostė tą kampą ir, atsargiai dėliodamas kojytes, nukeliavo uostydamas kiekvieną sutiktą daiktelį... Naktį jis buvo tikras nenuorama – tipeno mažomis kojelėmis lakstydamas po kambarį ir trukdė miegoti. Mamytė paaiškino, kad tamsoje jis žaidžia su pelėmis. Teko jį išnešti į virtuvę. Eželis toliau sau kaukšėjo virtuvėje. Triukšmo nė kiek nesumažėjo. Algirdas atsargiai paėmė eželį į rankas ir suradęs mažą jo ausytę, pažadėjo:
– Nustok kaukšėjęs, pasiimsiu tave į kelionę.
Eželis nurimo. Berniukas grįžo į lovelę ir tuojau pat užmigo. Naktį jis susapnavo nuostabų sapną: jo Eželis keliavo per laukus ir deklamavo.

Paiki norai

Tipeno keliuku
Ežys – dyglys,
Pukšėjo,
Nešėsi batus,
Kad per upelį
Perbristi galėtų,
Įkvėpti
Kvapą
Žemuogių
Gaivių...
Surinkęs
Uogas,
Padžiovė jas
Atokaitoj
Vėsioj
Ir atsiduso:
Norėčiau
Žiemą
Vasarą turėti...

O, – nustebo Algirdas, tu moki kalbėti...
Aš esu poetas! – grakščiai nusilenkė berniukui Eželis.
Vadinasi, kuri eilėraščius?
Taip! Kartais. Eilėraštis atsėlina ir pasiprašo, kad jį užrašyčiau...
Kaip atsėlina? – nesuprato Algirdas.
Paslapčia. Kartais ant pirštų galiukų, kartais atskrenda kaip pienės pūkas, – noriai paaiškino Eželis.
Eilėraščiai skraido, – nustebo Algirdas, – o aš nieko apie tai nežinau....
Nenusimink, nes jau sužinojai, – paguodė Eželis.
Ar tu suvalgei visas šlaito žemuoges? - smalsavo berniukas.
Aš netyčia...- prisipažino Eželis, - labai buvo saldžios...- ir vėl padeklamavo:

Eželis Žemuogę sutiko
Ir ant gražuolės jis supyko:
Nors tavo skruostai raudoni,
Tačiau bėgioti negali!
Tai tark sudie: lapeliams
Koteliui... ant rankų
Nešiosiu, mieloji panele!

Man patinka tavo eilėraštis. Ar moki daugiau? – nedrąsiai paklausė berniukas.
Kokio norėtum? – rimtai paklausė Eželis ir vėl juokingai pajudino nosytę.
Apie malūnsparnį! – išpyškino Algirdas.
Prašom! Kaip tik turiu vieną tokį pasislėpęs, – kaip Eželis tikras aktorius nusilenkė ir padeklamavo.

Štai tau...

Malūnsparnis,
Sparnus nuleidęs,
Laukia skrydžio
Į pažadukų
Žemę, kur
Pažadai pasėti
Dygsta, žaliuoja,
Žydi ir
Rudenį brandina
Vaisių.

Ežiukas mažas –
Nekantrus,
Nelaukia, kol
Pažadai žydės,
Juos ant spyglių
Suvėręs pūkši
Į namus ir
Į puodynę
Suberia daigus.

Ar tu čia apie mane sukūrei eilėraštį? – paklausė Algirdas, prisiminęs, kad kartais iš tiesų būna labai nekantrus.
Gal, – mįslingai atsakė Eželis, – bet šis eilėraštis ir apie nekantrų ežiuką.
O kaip pradedi kurti eilėraštį? – smalsavo berniukas.
Kartais pats nežinau. Pamačiau sidabrinį malūnsparnį ir labai užsimaniau juo skristi...
Aš irgi labai noriu paskraidyti... O kur tu jį pamatei?
Kai važiavau iš miško kartu su maža mergaite Eglute. Ji mane iškėlė iš krepšio ir pasakė:
Žiūrėk, malūnsparnis! Gal norėtum paskraidyti?
Ką tu pasakei mažajai Eglutei? – smalsavo berniukas.
Nieko. Paprastai aš nekalbu pilname žmonių autobuse, – oriai atsakė Eželis.
O kada tu kalbi? – klausinėjo berniukas Eželis.
Ypatingais atvejais, – paslaptingai pasakė Eželis, – kai sutinku Ežio vertą pašnekovą.
Vadinasi, aš esu Ežio vertas pašnekovas? – nustebo Algirdas.
Taip, – patvirtino Eželis, – jei užduodi protingus klausimus ir moki klausyti eilėraščių, vadinasi, esi Ežio vertas pašnekovas.
Moku, tikrai moku! – užtikrino berniukas ir paprašė: – Paskaityk dar! Tavo eilėraščiai truputį juokingi. Man tokie labai patinka.
Gerai, klausyk, – atsakė Eželis ir padeklamavo:

Ežys į lauką
Įsibrido
Ir tarp
Rugiagėlių
Paklydo…
Išleiskit! –
Aš esu ežys!
Supykęs būnu
Jau Dyglys!

Rugiagėlės
Ežiuko negirdėjo,
Baletą šoko
Ir akelėmis
Mirksėjo…

Bet šis eilėraštis neturi pavadinimo! Kodėl? – nesuprato berniukas.
Taip kartais būna, kad pavadinimai „nelimpa“ prie eilėraščio...
Oho! Gal klijai būna blogi?
Aš pasakiau perkeltine prasme, – kantriai paaiškino Eželis.
Aš nelabai žinau, ką reiškia „perkeltinė prasmė“, – prisipažino Algirdas.
Kai pasakai kitais žodžiais, kitaip, nei paprastai šneka kiti.
Tuomet būna eilėraštis be pavadinimo, – padarė išvadą berniukas.
Na, ne, eilėraštis būna be pavadinimo tuomet, kai nesugalvoji pavadinimo.
Vadinasi, reikia ne tik eilėraštį, bet ir pavadinimą jam sugalvoti. Bet tai jau ne vienas, o du darbai!
Tu visiškai teisus! – pasakė Eželis.
O kas sunkiau: sugalvoti eilėrašti ar pavadinimą? – smalsavo Algirdas.
Man – sunkiau sugalvoti pavadinimą, – prisipažino Eželis, bet kartais pavadinimui galima panaudoti eilėraščio eilutę.