Aš-juodai baltas kamuolys
esu ramaus, gero būdo.
Mane kankina jaudulys,
kodėl vyrai mane mėtyti panūdo.

Pilnas žmonių stadionas.
Visi šaukia lyg pablūdę.
Pulkas vyrų griebia, meta mane
ir man skauda savo šonus.

Štai atlekia vyrai kiti.
Stumdosi, griebia mane visi,-
nori įmesti į krepšį,
lyg kokį baravyką ar lepšį.

Sakykit, vaikučiai, kaip man apsiginti,
juk esu vienas prieš visą būrį.
Žiūrovai nieko nedaro,
tik šaukia ir į mane žiūri.

Jei turėčiau aš sparnus,-
lėkčiau ten, kur tik galiu.
Bet metimas nedarnus
ir žemėje aš guliu.

Oi,dalia dalužė,-
gelia šonus, galva ūžia...