Retušuojantis laikas neužtepė sakinio taško,
Kurį taip netikėtai  padėjai  po žodžių kelių –
Tik girdėjau, kaip  popierius šiugžda, verkšlena ir braška,
Vis dar laukdamas skriejančių  orlaivių – meilės eilių:
Jų nebuvo, jos dingo grotuotų langinių peizažuos,
Nusinešdamos vardą, kad bangos  išmestų kasdien
Į sutrikusią eigą minčių tarsi priekaišto lažą,
Tarsi būtume tašką nusprendę padėti išvien.