nesuneriamas nerimo raštas
dengia galvą kaip nimbas
širdis pulsuoja erškėtrožių
kvapu, spalva, dygliais
pamirštamas odos kvapas
nebereik, kad būtų savas
tokia pilka proza pasibaigia
beveik sueiliuotos žydrynės
ir visai norėtum sužinot
ar gali jas paliest
tiesi nerimo raštais išmargintą ranką
tačiau ji mechaniškai suvirpa ore
kaip koks amžinas variklis
varantis visišką nieką