Gyveno kartą gnomas Gugis. Niekas jo nemėgo. Kur jis pasirodydavo, kildavo nepasitenkinimas, ginčai, muštynės. Netgi jo sesuo Tutė išsikėlė iš jo ir laikinai persikraustė pas savo draugę, laumelę Salę.
Visi miško gyventojai jai padėjo. Meškinai pjovė medžius, bebrų būrys tašė rąstus. Visi žvėrys, netgi vilkų šeimyna, atėjo į pagalbą. Statybai vadovavo šleivakojis Mukis. Jis buvo patyręs, padėjo statybose beveik visiems miško gyventojams. Nameliai buvo tvirti, patogūs ir šilti. O ko gi daugiau norėti! Juk žiemos šiame krašte būdavo ilgos ir šaltos.
Geniai kapojo šakas, į krūvas dėliojo greitakojai zuikučiai. Kiekvienas rado darbą. Stipresnieji žvėreliai tempė rąstus, kėlė namo sienas. Paskui uždėjo šiltą šiaudinį stogą. Surentė kaminą, kad galėtų išeiti dūmas, prie jo pastatė viryklę valgiui virti. Kitame kambaryje įrengė židinį:
„ Bus smagu žiemą... Pasikviesiu draugus, gersim arbatą ir pasakosim įvairius nuotykius...“– užsisvajojo Tutė.
Plušo keletą mėnesių. Liko visai nedaug – reikėjo įstatyti duris ir langus, reikėjo vyrių. Gudrusis lapinas nubėgo pas miško kalvį, bet jo nerado – bebras Bobas išėjo žvejoti. Likusi namie žmona su vaikučiais pažadėjo perduoti lapino prašymą.
Dar didelis rūpestis buvo  – langai. Jie turėjo praleisti dienos šviesą ir būti nepralaidūs vėjui. Jis žiemą stengėsi įlįsti į bet kokį plyšelį. Jam patikdavo lakstyti po namus ir šaldyti visas kerteles. Negalėdamas patekti vidun, trankydavo duris, belsdavo į langus ir piktai kaukdavo.
Viskas pavyko. Ežiukai pažadėjo gauti tikrą stiklą, o bitutės vašku jį pritvirtinti.
– Reikia sutvirtinti vinimis. Žiemą vaškas laikys, dabar – ištirps ant saulės, – paaiškino stalius, pilkasis vilkas. – Juk matot, jau vasara.
Darbai ėjo į pabaigą, visi galvojo apie įkurtuves. Susirinkusios moteriškės ramino Tutę:
– Ar tu viena galėsi prigaminti tokiam būriui? Nepergyvenk, ateisim su vaišėmis. Visiems užteks. Jei gali, surink jaunimą ir rytoj priskinkit žemuogių, mačiau pievos šlaitas jau visas raudonas.
– Mes nuskinsim, nesirūpinkit. Voveraitės duos kraiteles, rytoj bus pilnos.– pažadėjo mažosios fėjos.
Išgirdo šią žinią Gugis ir nusprendė jas sau susirinkti.
Buvo jau naktis, kai jis išsiruošė žemuogiauti. Pririnkęs didžiąsias pintines, nešėsi į namus.
Praskrisdama pelėda pamatė ir pakėlė triukšmą. Išgirdę pavojų subėgo visi gyventojai. Gnomas buvo priremtas prie sienos, bet išsigynė blogų kėslų:
– Aš rinkau rytdienos vakarui, norėjau jus visus nustebinti, tikrai nieko pikto negalvojau, – nors ir nenoriai, žvėreliai juo patikėjo.
Nuo to laiko Gugis pasikeitė, stengėsi daryti tik gerus darbus. Laikui bėgant jis susidraugavo su visais gyventojais ir tapo geruoju gnomu.