Dar neatmerkęs rytui akių supratau, kad šalia eilėraštis. Kad pasiliktų, reikėjo paskubėti jį įkalbėti į karietos pasostės erdvę. Tai nebuvo sudėtinga - eilėraštis tylus, ramus, kažkuo panašus į patį rytą, tik nežinojo savo vardo. Bet tokie dalykai ne pirmą kartą ir po minutėlės jau sklandė erdvėje:

O dangau, nesiausk manyje -
Tiek žvaigždžių, debesų,
Tiek daug vėjų pakėlęs...
Plaukia upės iš tavo lietaus,
Ošia miškas,
O pievose sužydi gėlės.
Žaluma išsiliejus kaip jūra plačiai,
O ir jūra iš tavo lietaus -
Pailsėk manyje – aš taip pat pavargau,
Kad galėčiau nustebęs gražiai,
Pažiūrėti į turtą beribį
Ir kaip paukščiai turtingais lizdais
Savo ateitį tylią
Namais apkabinti.  

   - Glauskis ten, Parašo zonoje,- pasakiau jam pamatęs, kad sutilpęs keturiolikoje eilučių. Būtent, tiek, kiek mano varde ir pavardėje raidžių: Pranas + Karlonas =14. Ir, žinoma, sergėki dzievuli,  kad kas nors nesumanyti pavadinti sonetais. Tai  parašai, parašai... mano tikrieji broliai parašai ir nežinia, kiek jų dar galėtų būti, jeigu jie visi susirinktų  kad ir į šią zoną. Deja, nemanau, kad taip kada nors atsitiks, nes patys pirmieji pasiliko sudužusioje“ Dženėje“. Žinoma,  yra vilties - o gal dar atsiras, ateis, sugrįš, juolab, kad vienam kitam pasisekė sugrįžti. O keturiolikos eilučių poezijos zona Senojoje atsirado netyčia, juokais, norint pralinksminti save ir kitus. Dabar tai nedidelė paguoda- kuo daugiau pajauti tapatumų, ar bent didesnių panašumų tuo didesnis nerimas, kad, Dieve saugok, visa tai nepasikartotų Naujausios likime.
   Beje, įsimintina, kad „Dženės“ žlugimo pranašystėse poezija tariusi irgi nemenką žodį. Manau, jog verta tokią atmintį laikyti šalia savęs. Išlikę toks užrašas:

  \"NETEKO GIRDĖTI, kad žmogaus nuojautos būtų priskiriamos prie reikšmingesnių dalykų. Tačiau, pasikliaudamas savo patirtimi, sakau, kad būtent nuojauta buvo pirmoji, kuri pakuždėjo apie neišvengiamą Radijo karietos („Dženės“) žlugimą. Ją pajutau būtent tą dieną, kai liūdnomis akimis, pasižiūrėjusi į mane, atidžiai, regis, net bandydama suskaičiuoti  plaukus, paausiuose užsilikusiose jų oazėse ir šaltu žvilgsniu paglostydama pliką, pagalvėmis nučiuožinėtą viršugalvį Jotė Inčiūtė padainavo:

O saulė vakaro į miško landą
Tarytum saulė slenka pamaži.    
    
   Atrodytų, menkniekis. Graži, greita, miela  moteris, mokanti  bendrauti su žmonėmis ir patraukti  jų dėmesį. Kas čia nepaprasto ar įsimintino, juolab jeigu ji neeilinė, jeigu valdžios kilstelėta aukščiau kitų. Tačiau tvirtėjantis įsitikinimas, kad „ Dženės“  žlugimas prasidėjo nuo Jotės padainuoto dvieilio, neatsitraukė nė per žingsnelį. Laukti ilgai neteko. Dar kelis kartus buvau ją sutikęs koridoriuje, beveik taip pat, kaip pirmą kartą nužvelgiančią mano stotą ir dainuojančią tą patį dvieilį. O ketvirtą ar penktą sykį pasistengiau parodyti, kad ir pats moku dainuoti, gebu meiliai žvelgti į gražią valdžios moterį Jotę Inčiūtę, o dainą netgi geriau išmanau - dar bent keturias eilutes moku.
   Ilgas koridorius  suskambo, pavirpindamas ant sienų pakabintus paveikslus:

   Iš kur – sakykite - toks džiaugsmas sklinda?-
   O Dieve, nors ir senė, bet graži!
   Įsiklausai ir gerumu prabyla
   Per žodį, mintį, sąžinę, per tylą..

   Padainavau tik tiek, nors nesunku buvo padainuoti daugiau, kadangi tai buvo „Dženės“ daina - ir gimė, ir augo, ir beveik visą kelionių laikmetį gyveno karietoje.
   Dabar tai buvo paskutinis vaidinimo pabaigos įtaigesnis vaizdelis, kuomet paplojusi publika galėjo skirstytis namo. Tik užkulisiai dar kurį laiką, bruzdėjo ir ypatingai Jotei Inčiūtė pasiteiravus:
   - O dvartarniai, o kiemsarginiai cacos, pasakykite, ką manote apie tai, jeigu karietos vežėją persodinčiau į laisvo oro direktoriaus krėslą?
   -  Negi galėtume manyti kitaip negu jūs, ponia, -tuoj pat atsišaukė vienas iš cacų (gal geručių), vadinamas Bruklinu. Ponia Jotė dėkingai šyptelėjo.
  - Jūs kaip visuomet mielas. Ačiū. Gerų tau  atostogų, Ati.
    Ji kalbėjo tiesą: Atis mielas žmogus, nors truputį jūrininkas, bet jo keiksmažodžiai apetito negadino.
Ir jeigu man tektų garbė rašyti jam laiškus, tai nedaug išsiskirdamas, sekčiau Lucijaus Anėjaus Senekos pavyzdžiu, kuris parašęs šimtą dvidešimt keturis laiškus Lucilijui kiekvieną pradėdavęs taip: „Seneka sveikina mieląjį Lucilijų“- save parodo per pavardę, o laiško adresatą – per vardą.   Man geriau patiktų priešingas derinys: “Pranas sveikina mieląjį Brukliną“.
   Jau tada žinojau klajojančią nuostatą, jog vadžia yra valdžia, ji žino, ką daro. Taip, valdžia žino, ką ji daro, bet dar geriau žino ką ji daro tie, kurie prie valdžios. Mielas Atis Bruklinas aukštesnėje valdžioje niekuomet nebuvo, o prie jos bemaž visuomet arba bent jau tiek, kiek jį beatsimenu. Ir aną kartą, praeidamas pro karietą, pašvietė akimis jai į langus ir net neburbtelėjęs išvyko atostogų - pasiuskite sau, o aš - baltas. Grįšiu iš atostogų, o ten, kur karieta –tuščia vieta.\"
  
   Būna, kai skaitant senus užrašus, norisi juos paredaguoti, kaip ir šitą jų žiupsnelį, tačiau dabar, kai juo liudiju, jog Senosios karietos žlugimą pranašavo ir poezija, suprantu, kad to daryti nereikia. Ir gal labai nebloga atsiminti, kaip atrodėme Tada išvykdami į pirmą „Dženės“ kelionę:

Irena:
   Visa Lietuva- ir  ne tik Lietuva - senosios mūsų istorinės žemės slepia savo gelmėse tautos praeitį. Visur yra praėję mūsų protėviai, kurių dvasia šiandiena galbūt sklinda tiktai biolaukais energija iš pilkapių ir piliakalnių. Tarytum ir stipresni nuo jų nulipame. Ak, kiek dar nepažintų, nežinomų likimų, užsiliko, nepasiekę mūsų žinojimo. Netgi šio, dvidešimtojo amžiaus, žmonių tragedijomis pažymėtų. Ir todėl nepaprastai jautriai per šią žemę reikia eiti, įsiklausyti į kiekvieną krustelėjimą, prikelti tai, ką dar šiandien atmintis gali padaryti. Daugybė tokių vietų, kad net nejaučiame, kad ant kapo stovime...
    
    Seni užrašai atgijo, o prieš akis vėl Irena Sėliukaitė. Sieloje gyva ir jautru, kaip TADA. Ir man džiugu, kad karietos pasostės erdvėje neblogai įsikomponavo tokia atmintis:

Tai puiki moteris. Negalėčiau sakyti, kad ją gerai pažįstu. Kaip ir kiekvienos moters, jos irgi neįmanoma gerai pažinti, bet man ji būdavo gražiausia, mieliausia, gal net nuoširdžiausia, kuomet kokiu nors būdu liesdavosi prie tautos paveldo dalykų. Ir- ak!-  kaip apsidžiaugė širdis sužinojus, kad  karietą į jos pirmą kelionę palydi ir ji, sėlių genties žmogus Irena Sėliukaitė. Renku žodžius, kaip tada, taip dabar ir žinau, kad jų nereikia užmiršti.
Ačiū, Irena

   - Dzieduli, skundeisi, kad neturiu vardo. Ar gerai bus, jeigu mano vardas “Pailsėk manyje“,- išgirdau keturiolikos eilučių eilėraštį iš Parašo zonos.
   - Gerai. Labai gerai. Ačiū ir tau...

(XXII iš \"Skaitau save\")