Esė apie poezijos meną, 2
. Soneto transformacijos
Klaidžiausias pavojus rašančiam – tikėtis, kad suknelė sukurs gražuolę. Kartais forma pasufleruoja ir išveža turinį, bet tikėtis neverta. Klaida ir manyti, kad turinys be formos suspindės. Paimkit sonetą, kurį laikot gražiausiu, sustumkit be tarpų į 14 eilučių. Daugiau įrodinėti nebereiks. O mačiau – surašyta po14, pavadinta sonetais. Išnagrinėjęs gal pripažintum, kad turinys sonetiškas, bet kad netraukia tas luitas.
Sonetas išsivystė ir gyvuoja ne pagal kažkieno užgaidas, o dėl to, kad atitinka sapiens psichologiją, suvokimo ypatybes. Transformacijos, ieškojimai – puiku, jei tai yra pagrįsta.
Peržvelkim Radausko eilėraštį Sapnas.
Aš sapnavau peizažą lyg El Greko:
Danguj, žalsvam stikliniam debesy,
Atsispindėjo kalnas ir šviesi
Žaibų srovė, - ir nebebuvo nieko,
Kas skirtų žemę nuo dangaus. Many
Taip pat atsimuša kalnai ir upės,
Ir supas paukštis, ant šakos nutūpęs,
Ir plaukia žydros žuvys vandeny
Manosios sielos. Vaikščioju po rojų
Ir giesmes angelo paskui kartoju.
Kuo tikriausias sonetas. Tikresnis už daugelį, du kartus ilgesnėmis eilutėmis pilna tradicine forma surašytų. Įtartum, kad ir rašė tradicinį, bet Radauskas yra Radauskas, pamatė kad gana – sugebėjo sustoti, gal posmo neberašė, gal išmetė, perdirbo. Gaila, kad pats šio Sapno sonetu nepavadino. Kritikuoti, kad prastas šis eilėraštukas, rastum įvairiausių pagrindų. O mes turim kuo ryškiausią pavyzdį soneto esmei paaiškinti. Ir daugelį kitų trumpų Radausko eilėraščių norisi tempti iki soneto.
Problema, kada sustoti dailinus, itin aktuali tapyboj.
Peržvelkim Algmar sonetą Grafia.
Kvailybė, kiek pasaulis mena,
Nuo amžių ištakų gūdžių
Su išmintim taiki gyveno,
Grakščiu puikuodamos žodžiu.
Galop jau išmintis paseno.
Kvailybė - amžinai jauna -
Putas bežarsto sau viena
Sušiaušto žodžių okeano.
Purslų vaivorykštės spalva
Nuo šalto senės žvilgsnio blėsta.
- Tarp girių, tarp uolų aidžių,
Vaiskios versmės atrast eiva.
Panert srovėn, kur sietuva,
Ąsotį, seno meistro žiestą.
Pirmą kart skaitant praslysta sklandžiai, nebent dvieilis priverčia suklusti. Žiogas sako: „pirmą kart matau tokią soneto formą“. Matyt pastebėjo šios formos prasmę, nes šiaip perstumdymų matėm įvairių, taip pat ir „Žolėje“, tatai nestebintų. Spika apsiriko dėl dvieilio prasmės, o rimavimas čia neišlaikytas tikslingai. Vienodumo ir tradiciniuose ne visur laikosi. Taip pat ir Barfuss‘ui matyt rimų išdėstymas atrodo netinkamas? O Vario Blyksnės žvilgsnis atidus – ir pasakėčiose verda dialektika, tai toks žanrų panašumas gali atsirasti dėsningai. Abstrakčius šio soneto veikėjus galėtume aprengti žvėrelių kailiais. Kodėl Žiogas nebara už abstraktumą? Štai klausimas.
Autorius šį eilių mato taip. Temos kolizija postmoderno laikais visiškai reali ir tinka sonete „apdainuoti“. Bedainuojant išryškėja gan kontrastiški paveikslai, kuriuos reikia tvirtai sujungti soneto forma ir prasme. Dvieilis, pristabdęs skaitytoją, niekaip ne išvada – jisai pažymi griežtą šiame eilėrašty dialektinį lūžį, išsakomą trumpai ir įsakmiai. Išvada išreiškiama atskiru, nuo kitų posmų besiskiriančiu, nelyg Puseno paveikslu, kurį būtų galima, bet neverta grūsti į dvi ar tris eilutes. Šį paveikslą, be kita ko, prisieja tolimas, bet pakankamai šaižus, kad atsimintum, rimas „gūdžių – žodžiu – aidžių“, ir ne atsitiktinis brūkšnelis strofos pradžioj.
Antro posmo rimavimas kinta dėl sukeistų dviejų paskutinių eilučių. Tai teikia ėjimo atbulom ir nerimo ruošiantis lūžiui įspūdį... Žinoma, galima to ir nepajusti. Šiaip čia rimai gan korektiški. Pastebėsiu, kad skirtingą – gaubiamąjį paskutinio ketureilio rimavimą mačiau Šekspyro sonetų vertimuose. Vartosenos sukurta taisyklė – rimavimas gali įvairuoti.
Išvada: šio soneto nukrypimai nuo tradicijos pagrįsti, dėl to – kelia jo vertę... Suknelės ir panelės derėjimo požiūriu – čia vos ne tobulas sonetas.
2. KITI MENAI
Tiek prišnekėjus apie sonetą, nebedaug lieka pridurti apie kitus menus dėl formos ir turinio santykio – sonetas tokia charakteringa forma, kad iliustruoja bendrus meno statybos principus. Įvairiai galime spręsti temą „Carmen“ – Merime apysaka, romanas, romansas, drama, Bize opera, Ščedrino baletas, portretas, žanrinis paveikslas, skulptūra, Teofilio Gotje eilėraštis, sonetas , haiku. Ir visur ten veiks bendrieji meno dėsniai: turinio ir formos santykis, kompozicija, vaizdo ir vyksmo dialektika.
Dialektika – apie ją daugiausia kalbėjome. Dramoje ji dominuoja, bet ir haiku – ne vegetuoja.
3. APIE POEZIJOS VERTĘ
Višta ar kiaušinis? Kūriniai ir sukuria, ir keičia taisykles – lyginant.
Su Mocartu nepasiginčysi.
Komentaruose neretai juntamas padidintas dėmesys taisyklėms ir sumažintas formos esmei. Arba kitaip – bendriesiems meno principams. Taisykles, o ir principus – pagal pavartotų žodžių statistiką ir klasifikaciją – įvertintų ir kompiuterio programa, meistro parašyta. Bet kas gi norėtume kompiuteriu ar savo paties panašiu galvojimu apsiriboti. Netrūksta pavyzdžių, kai 5 balų sistemoj vienas kuolą rašo, kitas prie to paties - apie 10, ir abu gali pristatyti pažymėjimus, kad ne kvaili. Šiaip ar taip, renkamės pagal skonį. O skonis tas kinta, lavėja, vėl kelia nerimą. Broliai vargdieniai taip kertamės nuo senų laikų – vis nesutariam, dažnai tik dėl siauro savo regėjimo kampo. To regėjimo gydymui jau senokai rasta formulė, regis išganinga:
Wer den Dichter will verstehen,
Muss ins Dichterslande gehen.
Vertimas:
Rašantį geidi suprasti –
Jo kieman vartus teks rasti.
Bet kas čia norės apie rašančios armijos pėstininkų ar kapralų vartus grabinėtis. Liekame neįvertinti pagal žygio nuopelnus, taipogi – neįvertinę. Lieka atsargumas, kad neužgavus kurio su savo amunicija besikraipant. Dar nuoširdumas baklagėje.