Pasitaiko, kad vienas kitas pažįstamas ar net nepažįstamas lyg nustemba: kaip čia taip? Vežėjas, o nežinai, kas karietoje. Tačiau likusieji nei stebisi, nei klausia, nes įsitikinę, kad žinau. Deja, deja. Na, o tam keletui sakau, kad kapitonai laivų irgi nežino, ką plukdo jų kajutėse, kaip ir traukinių mašinistai, ką veža vagonuose. Lėktuvuose pertvarų, regisi, mažiau – bent kol kas - bet jų lakūnai irgi nepažįsta savo krovinio.
   - O! Argi galima lyginti? Ten laivai, traukinai, lėktuvai, o čia tik karieta.
   Ar girdite? Tik!
    Ir ką pasakyti? Belieka pasistengti juos suprasti ir atsiminti, tačiau atsiminimai tokie nemenki ir vis augantys, nes laikui prabėgus, žiūrėk, jų jau padaugėja. Pradžioje lyg pasidrąsinimui buvau taręs, kad, girdi, kodėl gi nepaskaitinėti savęs, jeigu senieji užrašai naujausiuose laikuose nesileidžia perskaitomi taip, kaip buvo parašyti, tarkime, prieš dvidešimt ir daugiau metų. Todėl drąsiai ant stalo kloju tekstus - savo ir svetimus, kurie kažkaip paliudytų senosios karietos būtį, bandydamas suvokti jos esmę, kuri, kaip vis geriau suvokiu, mažiausiai siejama su jos išorine išvaizda. Ji, išvaizda, nebent ta prasme ypatingai svarbi, kad sugeba užmaskuoti turinį. Bet kodėl- taip? Kam to reikia?
   Manau, kad kol kas tik ponas Dievas žino, tačiau jeigu man ir ateityje nebus leista žinoti, nemanau, kad reikėtų dėl to apgailestauti. Savęs skaitymai darosi poreikiu ir man – te niekas to neišgirsta! - jau dabar, rytais atsikėlus ar prieš miegą, svarbiau nuryti kelių sakinių gurkšnį iš tekstų apie „Dženę“, negu persižegnoti. Ir ypatingai svaru, jei tekstai seni, atsiradę beveik prieš dvidešimt metų. Kai man papriekaištaujama, jog apie tai kalbėjęs ar net rašęs, nenoriu tikėti, nors žinau, kad priekaištai teisingi, tik kažin – ar reikia manyti, kad tiesų kartojimas yra nelaimė ar tuščias darbas. Kur kas liūdniau, kad daug ko nebus lemta atsiminti ir todėl, ak, kaip mano sielai smagu matyti Albiną Šiupienienę, palydinčią karietą į pirmą jos kelionę ir girdėti:    

Albina
Radijo karieta!
Malonus ausiai skambesys,
Netikėtas akiai žavesys...
Žiūriu iš arčiau: TAIP, karieta
Menkutė ir prasta.
Ar nesubyrės, pasaukusi į kelią? Ar rasis kam palabinti vadeliautoją? Juk mes nebe tie – svetimi ir pikti, pavydūs ir įtarūs. Iš kur drąsumas tamstos toks? Ar nesusigraudinsi kartais grįžęs - ieškojau Lietuvos, Lietuvos neradau...

Tai va kaip karieta atrodžiusi Albinai – ar nesubyrės? Ir argi galėjau tada pamanyti, kad būtent taip ir atsitiks? Ne, oi -ne!  Per visą burną kaip jaunas mėnulis iki ausų įsiėdęs šypsnys: Ačiū, Albina, ačiū ir tau, kelių dešimčių Vilniaus „Dzūkų pulkuci“, kad žiemoje, sausio šeštadienio vidurdienį atėjai padainuoti: išvažiuojančiai  „Dženei“.

Ar būsi mažas, vai ar dzidziulis
Iš tolo macycis, kad tu dzūkulis
Tep Vilniaus dzūkas dzūkų pažino
Ir savo pulkucin juos  suvadzino.

Gera, miela, šilta... Ir šalta žiema nešalta.
Kažin, už kokius pinigus galima būtų nusipirkti kad ir tokius Šiupienienės žodžius? O jie čia va tokie, kad, regisi, ne iš burnos, o iš širdies į širdį:
  
  Albina
Dieve duok, kad būtumei lyg varpas, šaukiąs pakeleivį lipti karieton ir godas odoti. Klausykis ir kalbėk iš širdies į širdį, idant pajustų žodžio grožį ir dvasią. Tiktai neliesk dabarties žaizdų. Gal greičiau užgis. Stiprybės, tamsta, semkis praeityje. Nuo amžių didvyriai vedė ir gaivino tautą. Prikelkite mirusius, žadinkite gyvus. Te rauda dzūkeliai, dainuoja sūduviai, te girias žemaičiai, kvatojas aukštaičiai. Tikėkime:
Ateis diena, nušvis dangus, ištirps ledai,
Pakils aukštai, sušilus Lietuva,
Ir vėlei meilė artimo tarp mūsų bus gyva.
Tad sėsk karieton ir važiuoki!
Kur mūrai dideli ir ponai garsūs,
Kur pirkios mažos ir žmoneliai gražūs
Išlipk ir pasibelsk.
Tavęs tikrai ten laukia.
Tenai tautos likimas.
Palydėsiu aš tamstą pro Vilniaus vartus,
Lauknešėlį įdėsiu - poeto žodžius...

    Prašau, nepykit, kalbininkai, kad neįprastu būdu užrašinėju kai kuriuos karietai pasakytus didesnius –mažesnius tekstus. Ne todėl, kad įsigeidęs nepaklusti lietuvių kalbos gramatikai, konkrečiau - jos sintaksei. Manau, kad nedaugiausia šitokių „išsišokimų“ bus, o elgiuosi taip todėl, kad šitaip akcentuoju gyvąją žmogaus kalbą, kuri, nugulusi popieriuje, deja, deja, jau praranda pradinį gardumą ir ją reikėtų nebent talentingai suvaidinti, kad išlaikytų kaip Tada iškalbėtų žodžių  žavesį. O aš juos dar vis girdžiu, kad ir po tiekos metų. Ir kažkoks krūtinėje irgi gyvas spurdėsis ir noras išgirsti žinią į nebylų klausimą - kur dabar, Albina Šiupieniene, kur bent vienas iš“ iš „Dzūkų pukluco“? O štai tų metų „Kalba Vilnius“ savaitraštį skaitau tik, regisi, tam, kad geriau atsiminčiau ir tik nebylus klausimas nekeičia esmės: Kur tu, Liucijau Vanagai, po beveik dvidešimt?
    O tuomet mudviejų pokalbį pasitiko prierašas:
„Dažnas prasitariame: “Mes - pirmoji karta nuo žagrės“. Gal ir taip. Deja, paleidus iš rankų žagrę, nebeliko ir iš sodžiaus atsinešto, per šimtmečius išugdyto lietuviškojo mentaliteto. Susvetimėjome. Nuvertinome žodį. Jo nesilaikome. Vieni juokai pažadėti ir neištesėti, apgauti. Ir velkam per Lietuvą kaip sunkų kryžių netikrumą“.
   Nepamenu, kaip atrodęs  mudviejų sutarimas susitikti pašnekesiui, bet interviu pasirodė, kaip parašyta „užpraėjusį šeštadienį“  po karietos  išvažiavimo į kelionę.
   - Keistas pavadinimas, „Radijo karieta“ Kodėl jis toks,- pasiteiravo Liucijus Vanagas.
Gūžtelėjau pečiais:
   - Turim ką turim, Liucijau. Yra karietėlė ir tiek. Pasiteiraukite Tomo Vaisietos, to stambaus dzūko. Ir jis sako:“ Karietoje, kaip danguje: nei vėjas perpūs, nei sniegas sudrėbs“ Tai ir suprantama. Dabar žiema. Pastatėme „buržuika“- šilta, gera, jauku.
   - Pažadėjote nudardėti iki šimtmečio pradžios ir net toliau. Bet juk tai grįžimas atgal.
   -  Toje laidoje taip pat sakėme, kad ieškosime Žmogaus širdies. Esame maža tauta, tiek amžių išsilaikiusi didžiųjų vėjų pagairėje. Ar tai būtų įmanoma padaryti be geros širdies? Tik dabar  dažnokai suabejojame, ar kažkur tos širdies nepametėme? Tik kur?

   Skaitau, prisimindamas, kas taip, kas gal ne taip parašyta, kaip mano pasakyta.  Ir staiga jaunai, laisvai šokteliu it spyruoklės mestelėtas: vėl išgirstu Vidinio ir Šventosios pasiųstą tekstą į smegenų žievę - gyvą, iškalbų, būtent kurį girdėjau tą sausio šeštadienio vidurdienį. Jau neabejojau, kad jiems pavyko atkurti kuriam laikui nutrūkusį ryšį, kuomet atsiunčiami tekstai ir protas juos perskaito - nei akinių, nei akių nereikia. Tik gal truputį greičiau pavargsti, bet gi – ne jaunystė...

Irena.
  Į tokią karietą kviesčiau sėsti tuos, kurie pasiryžę atvira širdimi priimti istoriją -be savo vertinimų, be pykčio, be pagiežos, be išankstinio nusistatymo. Daug kentėta, daug persipynę ir džiaugsmingų, ir gražių, įdomių faktų, ir likimų ant mūsų žemės. Ir negalima juos vienašališkai vertinti. Su dideliu noru reikia suprasti kiekvieną, nes kiekvienas tragiškas žingsnis bus aplinkybių nulemtas žmonėms, gyvenusiems prieš mus. Įsigilinti, tai reiškia atskleisti bene įdomiausią mūsų tautos istorijos puslapį ir galimybę suprasti, kuo gyveno tie žmonės, dėl ko kentėjo. Ir ar šiandien mes esame tos jų kančios verti...

- Ačiū, Irena Sėliukaite. Ir, beje, kur tu šiandien? Matyt, net neįtari, koks nemenkas dvasioje poreikis  turėti kaip Tada, beveik prieš dvidešimt metų išgirstus tekstus. Kasdienybės peizažai užsiglaisto ir atrodo, kad nieko naujesnio - o ir šiandien taip, kaip vakar. Bet argi? Ar ne dėl tų pačių priežasties ir karietos lūžta, dūžta, prapuola nežinia kaip ir kur, bet atrodo, kad jų erdvės išlieka, persitvarkydamos į kitokias konfigūracijas ir tokia erdvė tampa didesniu žmogaus galių priežastimi.
Bet ar nesapnuoju, a?
O dangau, nesiausk manyje, jeigu taip...
( XXI iš \"Skaitau save\")