Meškiukas Smaližiukas buvo ką tik prabudęs iš miego, bet dar gulinėjo savo lovelėje ir galvojo apie saldžiausias pasaulio uogas – žemuoges. Kada jos prinoks?
Tyliai tyliai sujudėjo praviro lango užuolaidėlė, ir meškiuko kambarėlyje pakvipo nepakarojamais kvapais birželio šilų, kirtimų ir šlaitų.
- Labas rytas, Smaližiuk,  turiu tau džiugią naujieną - jau žemuogės prinoko! – praskleidęs užuolaidėlę, sušnabždėjo meškiuko draugas vėjelis Uoginukas.
- Labas, mano gerasis Uoginuk, tu visada man pirmas pasakai ir kada žemuogės prinoksta, ir kada  avietės, mėlynės, bruknės, spanguolės prisirpsta. Žinai, aš labiausiai mėgstu žemuoges, tuoj bėgu pasakyti tą gardžią žinią savo tėveliams, eisime visi žemuogiauti.
Ir netrukus gražią saulėtą vasaros dieną  visa meškiukų šeimyna patraukė link žemuogynų, o jie raudonote raudonavo ir buvo vieni už kitus gražesni. Visi iki soties prisikirto saldžiųjų uogų ir jau buvo begrįžtą namo, kai, sustoję prie vieno šlaito, išvydo įstabų vaizdą – didelės tarsi vyšnios žemuogių uogos pupsojo viena prie kitos, skaisčiai įraudusios jos spinduliavo lyg gyvos liepsnelės.
Visi nutarė prie to šlaito dar pabūti, pasikaitinti prieš saulutę, pasnausti, o paskui pasmaližauti tomis puikiomis upgomis. Kiek pasnaudęs meškiukas Smaližiukas prabudo ir pažvelgė į šlaitą – nei vienos žemuogės raudonos nematyti!
- Kas suvalgė šlaito žemuoges? – suriaumojo pro ašaras meškiukas.
Visi nustebę pažvelgė į Smaližiuką, o jo draugas Uoginukas labai labai tyliai  į ausį tarė: - Nusiimk tamsius akinius, Smaližiuk, ir atsiras visos žemuogės...
Meškiukas labai susigėdo, kad nuo saulės akiniai taip apgavo jį, bet Uoginukas jį nuramino:
                    - Nesielvartauk, Smaližiuk, viskas pro tamsius akinius kitaip atrodo, o iš tikrųjų džiaukimės, juk diena saulėta ir salžios žemuogėlės vėl mūsų laukia.