Kaip vienas į vieną išėjom į Baltijos kelią,
Pasipuošę žiedais, šypsenom,
Nuo grožio didingo net patys sutrikę, nustebę
Dangaus mums duotom valandom.

Žadėjom atgimti, keltis ir kelti
Visus iki Laisvės žvaigždės,
Skaudžiausio likimo taurę išgerti
Už Lietuvą, jeigu reikės.

Reikėjo. Aukojo ir liejos į taurę
Nakties 13-osios lašai,
Stingdė širdis ne šaltis, o kruvinas Sausis
Ir mintis – gal nebus per mažai?

O besotie lemtie, kiek žiedų tu nuskynei
Ankstų rytą Medininkų pasieny tada,
Tyčiomis – netyčiom karštas švinas paklydo
Ir užsižiebė žvakė – Sakalausko auka.

Mes ėjom toliau, tiktai dainos į giesmes pavirto,
Į maldas prie paminklų, užklotų gėlėm,
Ne viena sengalvėlė prieš laiką pražilo, palinko
Prie Laisvės gynėjų, suguldytų eilėm.

................................................................

Mes einam ir einam, tik gal laikas sustoti,
Atsigręžt ir pažvelgti atgal?
Gal per daug nuo kapų paliktųjų nutolom
Ir pamiršome Lietuvą gal?

Ne, didvyriams nereikia iškilmingos minutės –
Kaip dirbtinės gėlės negyvos.
Tik verti jų aukos, jų gyvenimų būkim,
Jų jaunystės, dėl mūs prarastos.