Seniai, seniai, neprieinamoje girioje įsikūrė fėjų, elfų ir laumių karalystė. Ją valdė vyriausioji fėja Mila. Gyveno jie kaip viena šeima, rūpinosi vieni kitais, lankydavo ir švęsdavo šventes.
Ši žiema gyventojams buvo ypatingai sunki. Šaltis nepagailėjo. Žėrinčiais brangakmeniais išpuošė visą žemę, viską apklojo baltu sniego patalu. Buvo labai šalta, baigėsi sukauptos žiemai maisto atsargos. Visiems ji atsibodo ir girios gyventojai nekantriai laukė pavasario.
Pagaliau papūtė pavasario šiltas linksmuolis vėjelis, nutirpdė žiemos dovanas ir pabėrė margaspalvius žiedus. Atgijo medžiai, žolės, krūmai. Linksmai šokinėjo saulės spindulėliai, kviesdami plačiau atverti langus, įkvėpti tyro, svaigaus oro. Juk taip smagu!
Didžioji pieva, kur gyventojai rinkdavosi vakarais, neatpažįstamai pasikeitė. Mirgėjo nuo gausybės gėlių ir skraidančių drugelių. Šviesūs elfų kūneliai nardė tarp medžių, žaisdami kartu su fėjomis. Laumės braidė basos po pievą, skynė gėles.
– Mūsų žemuogėlės pražydo! Pabalęs visas upelio šlaitas, – atstriksėjo pranešti gerą naujieną zuikutis.
– Einam, parodysiu.
Bėgo dienos, savaitės. Visi po žiemos tvarkė savo namus, puošė ir laukė didžiosios šventės – Milos gimusio vaikelio krikštynų. Kiekviena šeima ruošė naujagimei dovanėlę, gamino skanėstus, kad galėtų prisidėti prie vaišių. Vieni kepė paplotėlius, kiti – pyragus, gamino saldainiukus. Ežiukai iš savo atsargų išrinko skaniausius obuolius, bitutės – medų, paukšteliai – grūdelius. Muzikantai – žiogai ir paukšteliai repetavo. Visi ruošėsi pokyliui.
Jaunosios fėjos priskynė gražiausių gėlių ir išpuošė pievą. Buvo sustatyti stalai, kėdės. Pradėjo rinktis svečiai.
Prieš pokylio pradžią, zuikis nusprendė surinkti upelio pašlaitėje nokstančias žemuoges:
„ Tai bus gardumynas! Tai visi nustebs! “ – užsisvajojo zuikelis ir nepastebėjo, kad jau laikas eiti į svečius.
Skubiai nustriksėjo į pašlaitę:
„ Tai bėda! Nė vienos uogelės! Dingo žemuogėlės! Ką reikės dovanoti?“
Dairėsi zuikelis prislėgtas nesėkmės, nežinojo ką jam daryti. Kas galėjo nurinkti kvapiąją pievelę? Padovanosiu morkeles, jos juk irgi labai skanios, turėtų svečiams patikti.“
Parbėgo namo, sudėjo į pintinėlę savo skanėstą ir nusliuogė į puotą.
Beveik visi sveteliai jau buvo susirinkę ir zuikutį sutiko maloniai.
Vyriausioji fėja pakvietė visus prie stalo. Sakant pirmąjį tostą, visų akys netikėtai nukrypo į ilgą, banguojantį raudoną kaspiną, judantį iškilmių pievos link. Pakvipo žemuogėmis.
– Tai juk skruzdėlytės! Mūsų mažosios darbštuolės!
Jos žingsniavo voroje, nešdamos po uogelę. Linksmos ir laimingos, nes nustebino visus svečius. Zuikelis truputį pyktelėjo, kad ne jam atiteko pagyrimai. Bet pamatęs, kaip svečiai gardžiuodamiesi graužia jo saldžiąsias morkeles, nusiramino.
Visi darbštuoles pasitiko plojimais ir puota prasidėjo. Seniausioji laumė dovanojo mažylei Šypsniukės vardą. Visi svečiai palinkėjo jai ilgo ir gražaus gyvenimo.
Iki paryčių miške ir pašlaitėje skambėjo klegesys ir muzika. Visi išsiskirstė tik saulutei patekėjus.
Ir aš svečiavausi, ragavau kvapniąsias žemuogėles, net širdis apsalo.