Aškrūpčiojunuokiekvienotavojudesio
Nuo to, kaip lūpas tu apsilaižai
Kaip užmiegi, kvėpuodamas
Giliai ir neiškalbėtai –

Ašreinkarnuočiausiįvienątavomirksnį
Tebūnie – vėją praskriejusį pro skruostą
Tebūnie – sodą apleistą
Jei ten bent kartą su stinguliu būta

Jūsų, gyvenime.

Ir tik traukiu traukiu  traukiu

Tave,
Išrinktasis,
per save
Kuo giliau
Kuo plačiau

Kad nepamirščiau
To
d u s u l i o
kankinančio
stveriančio
(pirmojo)
Amžiais.

Ir d u s i u
Kol vėjo gūsis partrenks
Tavo Sapną
Neišrištu
Ištylėtu
  (su)  nerimu
Ir d u s i u
Tiek, kiek tik galėsiu Jumis
D u s t i,

Išrinktasis.
Juk pažadėjau

Gyvenimu(i).

*

(Gal aš ir besotė, bet juk Jūs,
Meldžiamasis,
Taip pat ne iš gerųjų...)