Su Luciju grįžome į karietą. Buvau įsitikinęs, kad pakilus laipteliais, paduos ranką, paskui lengvai patapšnodamas per petį, ištars kaip ankstesniais kartais: :“Tai iki kito karto, seni“,  bet - ne. Net nestabtelėjęs ėjo į pasostės erdvę, o grįžtelėjęs per petį:
   - Ar žinai, kad mano tėvas buvo Romos raitelis?
   - Žinau, Lucijau. Kodėl klausi?
   - Ne todėl, kad svarbu. Šia prasme tėvas buvo pranašesnis už Jėzų Kristų. Anas asilu jodinėjęs, o tėvas... prašau. Galima pavydėti, o aš, žinoma, didžiuojuosi, kad taip. Gal todėl ir aš myliu arklius...
   - Arkliai, regis, irgi tuo pačiu atsidėkoja. Bent jau Įgaga. Tari žodį ir, žiūriu, net neatsiklausęs manęs paklūsta.  
   -  O karieta kodėl sudužo?
   - Ar pirmoji? „Dženė“?
   - Kalbi, lyg jų dešimtis būtumei sudaužęs.
   - Oi, ne! Tikrai ne dešimtis, bet pasakyti, kas ir kaip atsitinka su jomis, man nesigauna. Būna taip, kad nepaisant kokia karieta bevažiuočiau, o suvokiu ją kaip „Dženę“. Ir jaučiuosi, beje, kaip joje. Tuomet atmintis apie ankstesnę „Dženę „ dingsta, ji nereikalinga, nes jauti, supranti, žinai, kad važiuoji būtent taip, kaip Tada. Tuomet - kad ir su Vidinio parama - o „Ech, Roma...“ tikrai negebėčiau parašyti. Net ir minties apie tokią mūzą nebūtų. O štai šioje karietoje... Bet atsiprašau, užsiplepėjau. Lyg su ponia Aldona. Bet, matyty, irgi tik todėl, kad ji netikra...
   Supratau, kad leptelėjau daugiau, negu reikėtų. Nors ne boba, bet suprantu, kad ir man tinka: Boba senyn-liežuvis ilgyn. Tačiau Lucijus kažkodėl tylėjo ir buvo nejauku nei man kartu su juo tylėti, nei dar daugiau kalbėti, nors buvau įsitikinęs, kad žinau, ko paklaus. Ir prašau – klausia:
   - O kodėl tavo supratimu Aldona netikra?
   - Ji artistė. Labai gera artistė. Gražu matyti, kaip ji vaidina. Žinai, kad taip negali būti, o nepatikėti nemoki,-  kalbu jau spėjęs apmąstyti savo kalbą ir staiga atsimenu, - pats, be Vidinio, be Šventosios ir varno Goliaus, be raidžių Atės, Bėtės ir Joto, be kitų paramos, netgi Lucijaus akivaizdoje, taigi, prisimenu kaip ji, Aldona, pirmą kartą kaip Tada pasirodžiusi karietoje. Ir dabar it skaitydamas iš enciklopedijos liudiju, jog tai buvo 1994 metų pavasarį, būtent gegužės mėnesį, „Dženei“ išvažiuojant į aštuntą  jos kelionę.
  Lucijus tuoj pamatė mane jau gerokai ne tokį - pasikeitusį, padūmavusį, apkrėsta migla, bet girdėjau kaip laimingai sužvengė Įgaga:
   -  Yhahaha...
  O buvo taip:

   - A-ha! Štai kur ji, Radijo karieta, - lamingai pašaukė nedidukė, mitri, mažytė moteris.- Apsižvalgė atidžiai įsiklausydama ir nieko gyvo nei išgirdusi, nei pamačiusi: -Kodėl taip? Karieta yra, o kur kiti?  Kur bent vežėjas?- Ir nors ne kaip miške, bet gan garsiai: -Vežėjau, a-ūūū!  a-ūūū! – Ir vėl įsiklausydama ir tik sau: - Tik botagas. Nė gyvos dvasios. Šitaip man dar nepasitaikė. – Ir taip tai pašaukdama, tai kalbėdama sau: - A-ūūū!  a-ūūū, vežėjau! Negi net tokiu metu sugebi vėluoti, kai karietoje ponia Aldona?
   - Pasirodo, kad sugeba. Betvarkė, oi kokia betvarkė. Kur pasisuki, į kurią pusę pažiūri, visur chaosas ir, atsiprašant – pfui! lietuviškas punktualumas, - buvo kritiška ponia. O pamačiusi ant staliuko mikrofoną, nedvejodama prisėdo prie jo ir:
   - Sveiki gyvi, mielieji mano. Matyt, tik jūs ir suprantate, į kokią padėtį patekau. Bet argi pirmas kartas? Dievas davė  moterį, o su ja ir protą, kaip nors išsisukti. Gyvenimas, o juo labiau karieta – ne miškas ir pasiklysti  joje moteriai, sakyčiau, būtų  pernelyg negarbingas reikalas. Bet vis tiek- palauk, vežėjau! Tu man dar pašokinėsi. Demokratija be botago, pasirodo, Lietuvėlei netinka.
   Užkliuvo akimis už laiško.
  - Laiškas? Radijo karietai? Įdomu, įdomu, kas ir ką rašo. Kad ir kas berašytų, o faktas kaip blynas -  karieta važiuoja, o vežėjo nėra.
   Vėliau p. Mozūraitis iš Marijampolės pasakojo, kad buvo nustebintas, išgirdęs, pasak jo, kažkokios ponios skaitomą vežėjui parašytą jo laišką. O ten ir taip:
   „Stebėjau aną kelionę atidžiai ir buvo įdomu ir prasminga. Mano nuomone karieta važiuoja tinkama ir šių dienų Lietuvai reikalinga kryptimi.“
   - Žiūrėk, koks komplimentas - „važiuoja tinkama ir šių dienų Lietuvai reikalinga kryptimi“,- neiškentusi pakomentavo ir vėl iš teksto:
   „Kiek šiandien mes prisiklausom, prisiskaitom ir prisižiūrim demagogijos, skambių, bet drauge bekraujų ir pilkų gražbylysčių. O šiandien mūsų iškankintai Lietuvai, jos žmonėms, reikia dvasingų, paguodžiančių, pakeliančių iš tos  klampynės, kurioje mes maudomės, žodžių. O jūsų karietoje atradau tai, ko trūksta ne tik man, bet ir daugeliui mano  tėvynainių“
   Ir vėl komentaras:
  - Oho-cho! Nebūčiau patikli, tai nepatikėčiau: - Radijo karieta, o tik klausyk, moteriške, koks įvertinimas, koks  pripažinimas. Na, palauk, vežėjau...
    „ Kiekvienam mūsų  žodis  MOTINA- tai šventas ir pagarbus žodis. Ši jūsų kelionė, skirta Motinos dienai, buvo graži dovana mūsų mieloms mamoms ir pagarba toms, kurių jau nėra tarp mūsų..
   Labai gražiai, sakyčiau, vykusiai įkomponuota Kavarsko viršaitės Elenos Kalibatienės, kunigo Izidoriaus Butkaus ir rašytojo Kęstučio Arlausko gyvi, laisvi pasisakymai ir mintys. Gegutės kukavimas ir paukštelių čiulbėjimas, melodija, „Kur bakūžė samanota“ ir  lietuvių  liaudies dainų motyvai vykusiai papildė kelionės pagrindinę mintį. Aktoriaus p. Tomo Vaisietos sodriai skaitomas tekstas ir vežėjo „ Čiulba paukštis ir šlama ąžuolėlis puikus“ labai pasodrino laidos pagrindinę mintį. Būčiau neteisus, jei pamirščiau režisierę Audronę Meilutytę. Žodžiu, nuoširdus, suvalkietiškas  „ačiū“, - skaitė Aldona, pati vis labiau įsijausdama į laiško tekstą.
   - Betgi tai nuostabu. Dėl to galima aukotis, gultis po karietos ratais ar, sau ant kupros užsikėlus, nešioti kur panorėtų kartu su visa jos komanda, - jau lyg pagyrė Aldona ir atrodė, kad p. Mozūraičio laiškas ir mikrofonas jai labiau reikalingas negu karietos vežėjas. Aldonos balsas išsilygino ir galima buvo numanyti, kad iškrapštyti ją ir pikčiurną iš karietos, nebūtų sąžininga. Bet, kita vertus - ar reikia?
   „Žodžiu, nuoširdus suvalkietiškas „ačiū‘ už Motinos dienai skirta kelionę. Tegu Radijo karieta rieda per mūsų  brangią , nukraujavusią ir apvogtą  Lietuvos žemelę. Tegu  ji budina jos žmones iš  bolševikiško letargo ir įkvėpia jiems meilę ir pagarbą savo artimui, savo brangiai tėvynei Lietuvai, kuri tiek daug aukų sudėjo ant laisvės aukuro“.
   - Taip tai taip, bet kas gi esi, gerbiamasis pone  Mozūraiti. – Ir vėl ieškodama manęs:- Na, palauk, vežėjau. Tu dar  man pašoksi, jeigu šio mielo pono kada nors nepamatysiu karietoje. – O po kelių mirksnių jau pati save pakoregavo: -  Ne. Ne „kada nors“, o paklausykit: Jūs p. Mozūraiti, nepatingėkite manęs girdėti ir pasakyti, kada jums patogiausia  ir... prašom. Tokius dalykus aš pati imsiuosi  tvarkyti. - Pasitaisė, atsiremdama petukais į kėdės atkaltę, o aš, žinodamas kas atsitiks po valandėlės, žvilgterėjau į Lucijų, bet dar vis nemokėdamas išeiti iš savijautą apglėbusios miglos, paprašiau:.
   - Tyliau, Lucijau. Ji labai jautriai dainuoja. Nepraleiskim progos...
   - O, tai būtu nesąžininga -praleisti, - atsiliepė Lucijus ir, būdamas tyloje, dar labiau susikaupė:

  
Mane motina mažą
Tai augino gražiai
Ir užaugo dukrelė
Su kregždutės sparnais,
Kaip gegužę berželiai
Sulapoja žaliai
Taip motulės dukrelei
Skrydžiui kėlės sparnai.

   Ir dabar jau it perkūnas trenkė per abi ausis. Ten, kaip Tada, dainuojančiai Aldonai, čia pat, karietos pasostės erdvėje, atsiliepė Lucijus Anėjus Seneka, dviejų tūkstančių metų senis, toks jaunas ir gražus, kaip ir Aldona. Atsistojau, kaip mokėjau, žemai nulenkiau galvą ir buvo taip šventa, taip šventa, kad...

Ak vežėjau, vežėjau,
Nesakysiu aš tau,
Kad ne kartą  mylėjau,
Bet ir vėl pamilau-
Pamilau kaip princesė
Kaip karaliaus dukra
Stebuklinga, vežėjau,
Tavo ši karieta...
(XIX iš \"Skaitau save\")