Žmogus, kuris juokėsi
Ir visą naktį šoko linksmai,
Rytui atėjus priminė duobkasį,
Jo sąmonėj dar aidėjo riksmai.

Žmogus ryte verkė savo lovoj,
Negalėdamas nusiraminti.
Jis jautė pralaimėjęs kovą
Ir galvą užsidengė, kad liautųsi mintys.

Namo jis grįžo jau be kaukės
Ir nei šokti, nei juoktis nenorėjo.
Tik laukė kažko, nors nežinojo pats, ko laukė,
Bet pas jį nieks neatėjo.

Jo kaimynas tądien tuokėsi,
O viskas, kas jam beliko, buvo juodas krepas.
Tai tas pats žmogus, kuris juokėsi,
Nors visa tai tebuvo blefas.