Mano mintys kaip medžio šakos,
Siekia dangų ir jaučia žaibus.
Kartais tyli, kartais pasako –
Kas dar bus ir ko niekad nebus...

Šakojasi kito paunksmėj,
Kad galėtų sodriau suviešėt
Ir į saulę taip kyla sunkiai...
Taip norėčiau ir joms aš padėt,

Bet negirdi jos mano balso,
To, kur skamba širdy taip giliai.
Kaip dažnai mano mintys also
Ir neklausė, ką tu joms sakei.

Jausmų tvinksniu pralėkė kelią.
Negaliu ir nenoriu sustot...
Auga šakos ir mintys želia,
Juk kai myli, geriau negalvot.

Jei žinosi rytoj kas laukia...
Negalvoki, neklauski kitų.
Vėjai rudenio tyliai šaukia,
Šnabžda gūsiais – mes vėlei kartu.