Brūkšnys

Kaip sugebi būti brūkšniu, pabrėžiančiu mano vienatvę?
Lentynoje vietos nebuvo, kad Dievas padėtų šalia?
Ko tyli plepi išmintis kankynės ilgos nenumačius -
Grūdeliai yra ten, už stiklo, bet jų nepriskrisi palest.

Prie skolinto pridedu skolą. Suma panaši į vergystę.
Laike, kiek tik akys užmato, nė ženklo draugijos džiaugsmų.
Kas naktį todėl pabundu gaidžiams dar nespėjus pragysti -
Gal rasiu priklydusį sapną, kur šypseną pametei tu.

Girdžiu gosliai šnarant lapus, pagavusius vėjo glamonę,
Erotiškai teka per stiklą lietaus netikėto lašai -
Kažkas juk padės prisimint gyvenimo tikrąjį skonį,
O tu tik vienatvę pabrėži ir nieko daugiau nerašai...

Ar liko kokia nors prasmė suglamžytą lygint paviršių,
Raityti į kuodą įmantrų bežilstančias savo kasas?
Juk leidi dar būnant gyvai kas dieną po truputį mirti.
Pabrėždamas mano vienatvę ar pats tu jautiesi esąs?
Nijolena