Kaip voriukai bandė sugauti vasarą
Tėtis voras žmonai sako:
- Vasarėlė jau prie galo,
Greitai iškeliaus nuo mūsų,
O tada neliks ir musių.
Be muselių, be mažų
Mums gyventi bus sunku.
Priekyje žiema rūsti,
Gi sūneliai dar maži.
Gera būtų nors šį syki
Vasarėlę sulaikyti.
Klausosi kampe voriukas,
Ne toksai jau jis mažiukas,
Viską girdi ir supranta
Dėl ko tėtis voras kremtas.
Pagalvos dar truputėlį,
Kaip sugauti vasarėlę,
Kad net žiemą šiltą būtų
Ir muselių nepritrūktų.
Džiaugsis vasara vorai,
Jam už tai dėkos ilgai.
Nusileidęs ant siūlelio,
Voro klausia jo sūnelis:
- Kur gyvena vasarėlė,
Ar tenai, kur žydi gėlės?
Gal ji miega ant žolytės,
Ant pūkinės pagalvytės?
Kas ją tamsią naktį saugo,
Ar mėnulis josios draugas?
Gal drugeliai, vabalėliai
Jau pabodo vasarėlei?
Tėtė voras sūnui tarė:
- Nežinau, atstok, būk geras,
Turiu tankų tinklą austi,
Reikia musių pasigauti.
Vasarėlė visur būna,
Medžiuos, gėlėse ir krūmuos,
Žalioj eglėj, aukštoj liepoj,
Netgi nušienautoj pievoj.
Paieškok gerai, surasi,
Pasuk galvą ir suprasi.
Rodos, mažas dar voriukas,
Bet mintis gudriai susuko.
Susikvietęs visus brolius,
Tokią kalbą jiems išdrožė:
- Nėra laiko broliai snausti,
Reikia vasarą sugauti,
Kas tik gyvas, kas tik gali
Tegul stiprų tinklą neria.
Ant žolės ir ant šakelių
Prikabinkim daug tinklelių.
Broliai dirbo, triūsė, mezgė
Vasarėlei pinkles rezgė.
Net ant kiaulpienių žalių
Plaikstės liekanos tinklų.
Bet...
Tokie lipnūs ir rasoti
Tiko vien musėms žvejoti.
Juokės voras ir vorienė:
- Tai turėsim vakarienę!
Padirbėta nuoširdžiai,
Jūs jau dideli vorai.
Greit po vasaros karštos,
Rudenėlis atžygiuos.
Saulė suka metų ratą
Ir vis kitą laiką veda.
Po rudens jums teks išmokti
Ilgai lapuose miegoti,
Be saulutės, be pietų
Lig pavasario dienų.
O dabar prie vaišių stalo,
Kirsim musę, duosim garo.
Juk kiekvienas geras voras
Būna storas kaip bajoras.