Prisiminiau aną, kaip Tada kelionę į Anykščius ir net, sakyčiau, pasidarė jautriau. Gyvenimas turbūt visuomet jautresnis, kai jis prisiminimais per žodį nuslysta į dvasios erdvę. Net prisimiršo Lucijus Seneka, bet jis buvo čia ir smagu, kad  turi pakankamai laiko pabimbinėti.
   - Prisėsk, Lucijau. Erdvės pakanka. Dabar dar erdviau,  kai Aldonos nėra. Tik nemanau, kad ilgam, - bet atsiminęs daugiau: - O gal? Visokia ją teko matyti. Ir, matyt, reikia džiaugtis, kad atsiminimų padaugėja ir jie pradeda gyventi. Argi ne taip?
   - O brolis dažnai užklysta?
   - Koks brolis?
   - Kito neturi.
   - Deja, Liucijau, jau neturiu.
   - Sakau, ne apie Vitą. Sakau, kito neturiir  klausiu, ar Vitas dažnai užklysta.
   - O Viešpatie, argi tu čia, Lucijau? Tokių dalykų nežinai! Ar ir tave vienaakė Amnezija glamonėja?
   - Kvailys. Tikras kvailys ir dar su karieta, - nusisuko nuo manęs Lucijus, - Argi su tuščia vieta pasikalbėsi. Apsidairyk geriau ir gal kaip nors įžlibinsi, pamatysi, kad gal Vito daugiau negu tavęs. Ir ne tik Vito, - o pažvelgęs į sapnų tolumas, pacitavo:“ Daugiau nemirkite, o tėve, motina ir broli“.
   Ilgai Lucijui reikėjo laukti, kol keliausi iš nokdauno. Savijautoje kažkas panašaus į Jėzaus Kristaus iš numirusių prisikėlimą.
   -Tu, Lucijau, jau irgi gal žinai apie ruošiamą paskutinį balių. Būdamas nokdaune net nepagalvojau, kad paskutinio baliaus niekuomet nebūna. Eilinis balius, gal tik truputį didesnis.
   - Jeigu, žinoma, jį rengi karietoje, - atsiliepė.
Lucijus jau sėdėjo Aldonos vietoje. Ir, ak! kaip labai jam norėjosi paduoti Kęstučio Lakicko gitarą, bet ji kažkur su Aldona. Padaviau botagą ir vadeles.

Kęstutis:.
Nors jie čia rašo labai daug, bet patikėt negalima , nes jūs žinot, ką jie rašė. Ką norėjo. Dėl to, kad kitaip negalėjo. Čia yra TOKS( ...), tai jis aprašinėjo viską smulkiai. Užrašė, kiek buvo lėkščių ant stalo, kaip kas ką, žibalo kiek buvo atvežta. Jis norėjo parodyt šitiems visiems enkavedistams, koks šaunus stribų viršininkas - su kokia banda jie susidūrė ir sunaikino.

   Dega sodybos pastatai, dega šimtamečiai senolių pasodinti medžiai. Ir sprogimai, sprogimai, sprogimai... Tai sproginėja partizanu sukauptos granatos ir šoviniai. Vienas partizanas, atrodo, Lakštingala slapyvardžiu, žuvo bunkeryje, kiti du už keturių šimtų metrų nuo jo.
   Tyli ir sodybos šeimininkas. Bent jau taip atrodo tiems, kas ji panardino degančio namo liepsnoje. Tačiau labiau panašu, kad jau iš liepsnos visos Lietuvos vyrams  komanduoja:vyrai, duokit... duokit, vyrai...
   - Betgi tu, Lucijau, važiuoji kaip tikras vežėjas. Nesitikėjau. Bet dar geriau, kad taip.

Stasė:
   Visa tauta, visi dori, sveikatingi žmonės turėtų sukaupt visas jėgas, atsisakyti materialinių poreikių. Mano tėvai, protėviai buvo užgyvenę pakankamai daug, o palikdamas šešis neparuoštus vaikus, tėvas sakė: dėkit iš vietos! Pragyvenom tokius kruvinus  laikus, palaidojom, galima sakyt, daugiau milijono žmonių. Turėtume atsisakyti savo skudurų, kuriuos užgyvenome per sovietmetį, bevalgydami putrą ir benešiodami suplyšusius batus, keletą kartų lopytus.
Mano pačios, gydytojos, batai buvo lopyti. „Tai ką čia dabar, vedėja, eini su lopytais batais“,- sako.
Sakau, jie man galvos nedaužo, jie man labai patogūs. Va. Visi lietuviai turėtų atsisakyti materialėjimo. Negrobstyti. Neremti giminių, giminaičių ir proanūkių, kurie dar negimę, o viską dėti į bendrą, kad mūsų Lietuva sužydėtų Europos mastu.

   Tyliu. Oi, kaip tyliu! Ar ne todėl, kad teisybės visi bijosi? Aš irgi. Ar ne šį baimė labiausiai trukdė parašyti knygą ir neskaudėjo, kai parašytus gabalus mėčiau į šiukšliadėžes. Per šį laiką išaugo Joosepas, norėjęs ir knygoje pamatyti ir išgirsti, kaip jis, toks mažytis ir toks didelis Vytautas Sirvydas, abudu džiaugiasi, kad nereikės mirti, kad va suplakė, uždainavo serganti mažyčio vaiko širdis: gyvensiu, dėde Vytautai, ir savo Estijai, ir tavo Lietuvai. Valiooooo !
   - Dieve duok, Joosepai, kad tas tavo gyvenimas kuo gražesnis, kad papuoštumei juo ne tik Estiją ir Lietuvą, bet ir Žmogų, - nuoširdžiausiai linkiu jam, savyje dėliodamas mintį po minties: - Taip, taip, ir Žmogų, Joosepai. Tai net gerokai svarbiau.
   Įsijaučiau taip, kad šioje valandoje esanti realybė užsimiršta ar bent atitolsta ir, žiū, jau ir pats nesuvoki, apie ką ir su kuo šnekiesi, ginčijiesi, samprotauji. Sueina į ją, susispiečia, kas iš kur ir kiekvienas įsitikinęs, kad čia  reikalingiausias, nepaisant kad ir saviplakos, savikritikos pakanka.
Šįkart ir man taip - pasijaučiu, kad į smegenis lyg pelkė trenkė. Bet- stop! Visi kiti palauks, bet ar ilgai čia užtruks Seneka? Žvilgt iš padilbų kartą, kitą ir netikėtai matau, kad jis kažkuo panašus Algirdą Ražą. Labiausiai, kaip supratau, kaktos raukšlėjimusi, kuomet įsikibęs į mintį, bando ją nuvalyti nuo nereikalingų apnašų. Bet vis dėlto tai ne Ražas, o jis, Lucijus Anėjus Seneka, dviejų tūkstančių metų nesenas senis, Jėzaus Kristaus bendraamžis. Kažkada net buvau apie ji rašęs, tikėdamasis kad panašaus kalibro žmonės galėtų pagelbėti mano varganai poezijai. Atkakliausiai galynėjausi su jo: „Atsikovok save“, ir mūšio lauko pradžioje užsiėmiau tokią poziciją:

Kaip sena, a? Kaip sena...
Net pagalvot baugu.
Iš ko atsikovot?
Esu žmogus
Ir su žmonėm.
Kas pavergė mane?
Kada?
Ir vis dėlto
Nedingsta niekur jie,
Tie žodžiai du -
„Atsikovok save“
Betgi ar tu,
O Lucijau Seneka,
Atsikovojai?
Na taip, gyvybę
Savo rankom gesinai,
Bet svetima valia.
Tyli?
Tylėk.
Tavo žvaigždė
Dėl to negęsta.
Jau ne vien tu,
Bet ir jinai:
           - Atsikovok save  

   - Lengva patarti, ar - ne? Ir visi beveik tai mokame, bet neretai bijomės net pavaikščioti po tokių kovų pelenus ir atsiminimus. Suprantama, be jų ramiau, tuomet drąsiau manyti, kaip kam geriau, išdidžiau pakelti galvą ir net pasižiūrėti kaip atrodo kažkada sudeginta Antano ir Domicelės  Mankevičių sodybą, mažos Lietuvos trupinėlis.
   - Sustok, Įgaga. Štai mudu su ponu vežėju sumanėme kelis  žingsnius nueiti pėsti.
   - Ek, mielas Pranuci, ar manai, kad aklas, kad nežinau, nematau, bet pasivaikščioti po sudeginto  žmogaus gyvenimo pelenus, manau, verta.

(XVII iš "Skaitau save")