Slėpiningas šešėlis verpetuos minčių
į nemigos stulpą įpintas,
pagaliau, nusimetęs sparnus,
miego mirksnis ateina pro plyšį,
atsimerkiu sapne - tylumoj šnaresys,
tai drabužis nuo kūno nuslysta,
atvira paslaptim kuo arčiau prisiglausk,
geismas kyla dangoraižio aukštin žaltvykslėm.
Koncentriški laiko ratai erdvėj
užslopintos giliai praeities,
ant agato akmens išraižyta kamėja,
atsiskleidžia kiaurymėj juodos nebūties,
kaip Niagaros krioklys
po siūbuojančiu sapno skliautu išsilieja.
Atklydęs artumas - svajonių seka,
audinys neišpildomų išraiškos formų,
tarp šviesos ir tamsos be ribos
susidaro neskraidymo zona,
apkabinti ištiesiu rankas - tuštuma,
paliečia ledynmetį pirštai.