Tyliai skambantys mano jausmai
vėl pritilę nuo šerkšno ir vėjo
man pražys raudonais putinais,
saldžiom uogom. Abu juk norėjom

Ir klajojom takais užburtais,
Rytais kilom kartu su paukščiais,
Tik tas kelias taip vedė trumpai,
Nes abiems neužteko to aukščio,

Neužteko langų atvirų,
Durys buvo abiems per siauros.
Taip norėjau... Dabar net tikiu –
Laikas vėl mums pradėti iš naujo.

Pažiūrėk, tie šermukšniai žali
Jau paraudo, įgavo prasmę.
Staugia vėjai, visi keturi.
Juk svarbiausia – pagavom esmę.

Esmę to, kas abiems mums brangu,
Kuo kvėpuojam, gyvenam, klestim,
Su savim pasiimkim kartu
Ir šį kelią tolyn nutęskim.