Kažko laikrodis vėlinas,
Nori vėlei sustoti.
Ir dangus jau ne mėlynas,
Vakarai darganoti.

Ir ties mano vėjarodžiu,
Tuo, kur kelią skaičiavo
Teka upė pajuodusi,
Jau keliu nulingavo...

O saulėlydžiai – sniegenos,
Visą dangų nukloja.
Ir keliai tie jau niekieno.
Margi lapai rymoja,

Laukia vėjo vėluojančio,
Kad sukristų į žemę.
Tik mėnulis boluojantis
Man į veidą vis remias.

Negaliu pasivėlinti,
Laikas dega šermukšniais.
Priversta aš vėl pėdinti,
Kol išnyksiu kaip rūkas.

Kažkur dega saulėlydžiai,
Šviesios upės ten teka...
Aš bijau pasivėlinti.
Ten gyvenimas šneka...