Įveikiau panašumus, dienų vienodumus, kad pati nepasijusčiau nugalėta. Kažkaip ypatingai atrodė sekmadieninis varpų skambėjimas apgaubiantis visą būstą, sklandantis virš lovos ar pasitinkantis mane jau žiūrint pro langą. „Tas kuris neranda džiaugsmo yra tinginys“- pasitvirtindavo draugo žodžiai, kai vos ne vos prisiversdavau keltis, kai energiją išeikvodavo paprasčiausias rankos kilstelėjimas. Po ilgų siuvimų, tiesiog gulėjimų ant žemės atvėsti, po daugelio išėjimų iš proto – transo būsenų, pagaliau nutuokiu, kad buvimas izoliuotai tebuvo įtikėjimas iliuzija. Mano sodelio mažam tvenkiny išdvėsė žuvys, palangė apaugo samanomis - pamažu  šventykla prisipildys šviesios geltonos šilumos.   Ir man nebereikia saugoti dievybių.  Jos taps piktžolių fragmentais, neišraunamom šaknų raizgalynėm.  Sumažėjus motyvacijai  nebetikėtina, kad atklys išgelbėjimas .

   Jeigu praeityje būčiau išgelbėjusi šeimininkę nuo mirties, mano likimas būtų pasikeitęs. Ir dėl to turbūt atsukus laiką atgal nieko nekeisčiau. Nors mes galėjome susibičiuliauti ir užpildyti nepasitenkinimą gyvenimu. Tačiau bet kada būčiau žlugusi, nes jos įtaka man buvo per stipri. Pavyzdžiui neseniai dalyvavau sanbūryje. Tam tikram žiniuonių susitikime.
   Suvokiau, kokiom neišbrendamom pinklėm tapo jos pamokos. Mane tikino, jog jau pats laikas išsirinkti sau globojamą seserį, pasekėją, kurią turėčiau apmokyti. Aš tik atrodžiau daug žinanti, bet  buvau ko gero labiausiai nevykusi Išmintingoji moteris. Ten buvusios mergaitės dar nė nesuvokė, kad svarstomas jų likimas - jos bus amžiams uždarytos. Kažkodėl atsitiktinė pakeleivė būtų daug naudingesnė, nei šitaip auginamos kalinės. Juk dažnai įsivaizduodavau būsimą susitikimą, taip kaip tikiu darė ir mano mokytoja – piešė autoportretus. Lyg bandė nuspėti, kaip atrodys toji tariama duktė, tradicijos tesėja.

   Senutė atsiduso:
  -Žmonės čia ateina išganymo, o mes juos prakeikiam, surenkam jų energiją į daiktus, apžavim netikusius vyrus. Jeigu vėl galėčiau išlįsti iš kulto ir tiesiog gyventi, bet aš jau praktiškai maitinuosi visa šita atmosfera.

   Žinojau, apie ką kalba moteris. Po mokytojos mirties, sugėriau jos paliktą energiją. Pokyčiai brovėsi į išorę - plaukai rausvėjo, kaip geležis, kol kas visumoje lyg ir nepastebėsi. Bet žvelgiant tik į vieną veido pusę (kairiąją) matėsi bruožų suvyriškėjimas. Su šitomis senolėmis dalinomės ta pačia nelaime. Ir čia sužinojau, kad Šeimininkė buvo tyčia nužudyta, nes demoniškėjo. Turėjo per daug uždraustų sugebėjimų, tokių kaip išlaikyti amžiną grožį. Taip buvo seniai nutarta, tereikėjo, kad būtų apmokyta kokia naujokė. Kadangi gaila prarasti vyriausią moterį kulte. Pareiga perduota man. O aš nesirengiau amžiams burtininkauti. Šiurpau, kad manęs irgi atsikratys. Reikėjo ieškoti mergaitės. Visos buvo nykios, užguitos, gal net per geros it be charakterio. Gal ir išsiskyrė toji, kuri troško valdžios, toji kurią įprasta vadinti piktąja. Tokios žiniuonės ir reikia, kad neliktų taip niekur nenaudinga. Bijau, kad šitų paveldėjusių tradiciją per kraują vaikų nepažadėtų it nuotakų dievams. Piktosios niekas neims. Manęs irgi neimtų. Vien iš to dėkingumo norėčiau, kad atgimtų Mokytoja. Ir nors kartą būtų iš tikro laiminga. Mąstau apie tai, reiškia jaučiu kaltę, dėl jos pražūties.
  Būtent dėl to užrašau ant autoportreto vardą būsimai palikuonei – Lilith, pramenu bevaise, su linkėjimu, kad raganavimai nebesitęstų. Savo autoportretuose atrodžiau kaip dievybė, gražesnė nei bet kada - ar tai laisvė, kas suteikia spindesio, ar tai nuobodulys, ar tamsa. Sėdžiu didinga prieš molbertą, laukiu ne savo dukters. Kad tik nebeišsilaikytų šitas beveik vienuolynas, kur merdinčios moterys savo galias įsodina į kambarines gėles, kol paskutinę akimirką tampa tik paprastom namų šeimininkėmis, besirūpinančiomis ateinančia karta. Mano visumą sudaro daug atskirų fragmentų, daug atskirų žmonių sopulių, kuriuos jie prašo nuimti. Skauda, kai portretui įkaldama vinį į sieną užsigaunu - nėra tokio dalyko kaip tobulas dievas.
  Ir vėl suabejoju - reikia veržtis į laisvę, kur toks perėjimas per upę, mėtosi skiautė raudono audeklo ir žemė aplink kažkokia molinga.

   Ir pasimiršta dvasios gyvenančios skėčiuose ir servizuose, laukiančios šimtojo jubiliejaus, kad atgytų. Ruda tabako spalvos prieblanda, kai užtrauktos užuolaidos, neleidžia prasiskverbti karščiams. Ištaršau sukabintas džiovinti žoleles, palikdama šiek tiek netvarkos, kad grįžčiau.
  Pranašauju iš į puodelius iš arbatinio sukrėstų kalkių ir man pasirodo, kad dar galėsiu apsižvalgiusi, kokio gyvenimo man reikia, partipenti atgal. O tos moterys, trokštančios paleisti magiją ir grožį į pasaulį, bet davusios įžadus, turbūt manęs nepersekios. Jau girdžiu kaip smarkiai net plėšdamas lapus atakuoja žemę lietus, bilsnojimais, su palengvėjimu po karščių sukuria purvynuose duobutes ir balas, noriu braidyti. Tamsus vaiduoklis mediniu kibiru ten papylė pamazgas. Ne pats dosniausias laikas išvykti. Demonas juodom dėmėm iš regos periferijos - kampų, lemputės stiklo, susirenka į tamsų vabalą. Tokius blizgiu pilveliu pamačiusi vaikystėje džiaugdavausi... Ir mes išsikraustom į lauką. Sunkios durys uždaromos. Dar bijau paleisti rankeną - taip lengvai prarasti sąlytį su savuoju pasauliu. Vėliau spusteliu. Bet durys užsitrenkusios iš vidaus. Šiurpu.
   Tarsi į mane trumpam buvo pabėgusi kokia vėjavaikiškumo deivė iš išlūžusių šukų. Likimas pasikeitė.