I

Mano širdis pamilus tavo karštą širdį,
Nebesulaiko savo nesutramdomų jausmų.
Ir nieko ji pasaulyje daugiau negirdi,
Kaip kalbą mylinčių dviejų pabėgėlių širdžių.

Įstrigusi kemsynuos - tavo rudose akys
Ji nebegali atsitraukt net lietui lyjant...
Tada man norisi tave savo glėby laikyt
Iki kol šviečia pilnatis, ir jai sudylant.

Noriu apkabint tave tarytum pirmą kartą,
Ir lyg iš pasakos pelenė būt laiminga...
Tačiau tu netiki manim ir nemanai, kad verta
Sukurti ateities pasaulį stebuklingą.

Jei tu drįsti sakyt – ne meilė, ką aš tau jaučiu,
Tada tu meilės nepažįsti, ir nuo šiol tyliu.

II

Tūkstantį dienų aš saugojau tave,
Stebėdama tarytum per skylutę,
Ką veiki, žiūrėdavau vis paslapčia:
Neskinki tos gėlės – ji lengvo rūko.

Ji – tai ne ta, kuri tave išgydė,
Kai mažas tu buvai ir kai užaugai,-
Įspėdavau tave, bet išdavystės
Atleisti negaliu, jei pats nesaugai‘.

Aš negalėdavau matyt, kaip klysti,
Pasirinkdamas tu ją, o ne mane.
Lyg be vandens gėlė pradėjau vysti.
Pagailėk: aš myliu vieną tik tave.

Jei meilės ir kančios nėsyk nepažinai,
Ar sugraudinti gali kito sopuliai?