Kai varnos klyksmo apakinta tamsa
Užlieja nusvyrančius sparnus,
Mažais gurkšniais gerdamas tylą,
Bandyk suvokti.

Netroškau pavirsti rytmečio saule,
Žavingai vartyti laiko puslapių.

Nenorėjau įvykdyti nuosprendžio,
Bet teko: atgimiau saulėlydžiu,
Užliedama šilumą atokvėpio vėsa.

Juk nemoku nuoširdžiai džiaugtis
Kvailom veido mimikom,
Netgi vaivorykšte.

Nesugebu tapti tikrove,
Kvėpuoti prisilietimais
Ir išlipti iš Tavo svajonių.

Atsiduočiau gūsiams,
Bet niekaip nepersikūniju
Į peržydėjusią pienę.
Jei įstengčiau,
Gal suvoktum ribotumą.