Retrospektyva

Žaliuojantys kalnai ir pievos –
brangiausi buvo meno kūriniai,
nimfos, mūzos, fėjos...
žolėj ir medžiuos jų bučiniai.

Dabar – barbarų išniekinti, išdeginti laukai,
neįmenamos monogramos, jųjų ženklai.
Ploja atsistojus minia kalboms suktų šamanų,
o senų išminčių galvas nuo aukurų ridena...

Šėlsta kraujas karališkas pro atsivėrusias
netikėjimo stigmas, vis karščiau ir karščiau,
aš kalbinau sielas niekingas, nupuolusias:
kodėl? teatsakė, kad taip paprasčiau.

Pasakyk, kur skiepija nuo pasaulinio maro,
Pabūk man priešnuodis, tyras šaltinis,
ir netikri dievai bus nušluoti nuo pjedestalo,
pasakyk, kad auginsi, ką per amžius gynęs.

Vis budinu dulkes senovės tarp knygų lentynų,
ieškau tų, su kuriais prasilenkėm laike,
ko nerandu eilutėse šiuolaikinių žodynų
Ir mes – tarytum jau mirusi kalba...

Pamiršai, pamiršai, dėl ko buvai kurtas,
tuščiagarbis, varganas Žemės mankurtas.
rebel777