Laike ir dabar neieškau tos vietos, iš kur galėčiau parodyti, kad nuo šios atkarpėlės Kažkas karietoje prasidėjo. O kadangi iki šiolei neaišku, kas būtent prasidėjo, tenka glaustis prie kategorijos Kažkas ir bandyti suvalgyti, kaip kad suvalgomas dramblys - po truputį, po kąsnelį. Tačiau labai aišku, kad taip įvardintas sąjūdis prasidėjo pravažiavus Alytaus miestą, iš kur ieškant mums reikalingos sodybos, jau nusitaikyta į Rumbonis. Sparta labai sumažėjo, o Įgaga, panarinęs galvą žingsniavo taip lėtai, tingiai, lyg nei būtų gėręs šaltino vandenį, nei tris dienas tris naktis ėdęs. Tačiau laikas buvo greitas ir pirmiausia, matyt, todėl, kad karietos departamentuose sužinota, jog Aldona pradėjusi rašyti labai gerą, reikalingą knygą. Kad jau pradėjo šį darbą, netikėjau, bet man irgi buvo akivaizdu, kad priešingai Įgagai, ji sujudo, sukruto, pasidarė gražesnė, net aukštesnė ir snūdos, kuri engė jos kūną ir nuotaika, neliko. Tai buvo Aldona, kaip Tada - be pensininko metų ir jo pensijos. Ir kai jai pasakiau apie tai, baimindamasis kad nepriimtų už komplimentą, paklausė:
   - O tu, Pranuci, mane tokią, kaip Tada atsimeni? Labai abejoju. Ir nenustebčiau, jeigu  pavadintumei net kitu vardu. Pavyzdžiui, Dalijos. Tai natūralu, nes kuomet vaidinimas baigiasi, net talentingiausi aktoriai nusiima grimą,- energingai, labai nebobiškai, nutaisiusi glotnią, bet nebūdingą jai manierą, prakalbo Aldona, tačiau jos tokios, žinoma, irgi nebuvau užmiršęs, jeigu nepasysime laiko, kuomet atmintį engė amnezija. Šįkart to paisyti Aldona nemanė ir jai tai buvo ne paskutinis reikalas: - Tai vienas dalykas,- sakė ir tęsė, - o antras... Nepyk, bet atsimenu ne tik tavo eilėraštį apie vienaakę, bet ir ją pačią, kai ji tave glamonėjo. O koks šaunus vardas - Amnezija. Prisimeni Joną iš Griškabūdžio? Tai anas  save puošėsi net jos slapyvardžiu. Esą, ne Jonas aš, o Amnezija, - ir padėjusi ranka ant mano galvos: - Tai tokios tokelės, mielas vežėjau. Linksmos ar - ne?
   - Neišsibarstyk, Aldona. Atiduok save knygai. Tokios tavęs jos parašymui tikrai užteks. O kai rašysi, pati suvoksi, kiek daug nesąmonių sau ir kitiems prikalbėjusi. Argi manai, kad mudu su Jonu iš Griškabūdžio lengvai naikinome „Teisybės visi bijosi„ užrašus? .
   - Kaip bus, vežėjau, pamatysime, bet taip, kaip Tada, tikrai nebus.
   -Jei būsi teisinga, sąžininga, patikėk, visi sudegintos sodybos žmonės bus kaip Tada. Ir aš nuoširdžiai linkiu geros sėkmės rašyti sąžiningai ir aiškiai. Savęs gi amnezija nepasiteisinsi. O jeigu dar daugiau nori išgirsti, tai mano giliu įsitikinimu gyvas žodis yra įtikinamesnis - jeigu meluoja, tai visuomet kaip moterys geriau, jeigu teisybę sako, irgi kaip moterys – raiškiau, suprantamiau.
   - Irgi, mat, naujieną pasakei.
   - Bet ir vyrų burnoje, gyvas žodis tikresnis negu parašytas.
   - Gerai. Ačiū. O dabar paklausyk, kaip tavo vienaakė atrodo karietoje ir būtent, kaip ją suprantu aš. Ar ji irgi kaip Tada? Nesuvokiu, kaip tu galėjęs ją atsimini. Na, paklausyk, paklausyk. Pavadinimą žinai. Regis „Vienaakė“.
   - Neabejokite, ponia. Tikrai, eilėraščio pavadinimas toks ir po kelių dienų, būtent septynioliktąją bus trys metai, kaip toks. Vis kaip Tada, - pasigirdo už pasostės. Dirstelėję pamatėme būrelį mums pažįstamų poetų.
   - Labas, mergaitės ir berniukai, - pasisveikino Aldona ir artistiškai besiglausdama prie manęs - Būkite, mielieji, paslaugūs, nufotografuokite šitą dar mielesnę trijulę - mane, vežėją ir „Vienaakę“.
   - Ha! Iš tikrųjų, puiki trijulė,- greitai susivokė  Ražas. Mirktelėjo fotoaparato akimi ir - gatava. O Aldona irgi neužtruko:

Ak tu, amnezija,
O vienaake,
Kad tu prapultum! -
Žodyje nebūsi pagerbta.
Tik sieloje pasidžiaugiu stebuklais
Žinodamas, kad jų gyvenime nėra.
Bet ir gyvenimas,
Kaip Dievo rykštė engia -
Sustojo smegenys,
O akyse – šviesa.
Visi daiktai atrodo puikiai,
Tik nežinau iš kur ir kam jie čia.

   - Zirzule, padėk! Sukramtyk porciją apie kurią pasakiusi - „Puikuma“! - netikėtai į talką pakvietė Aldona.
   Dažnai bitute vadinama Zirzulė neatsisakė. Atrodė, lyg būtų susitarusios:

Žiūrėjau į save ir buvo keista -
Kas dar atėjo būti į namus?
Už stiklo veidrodyj
Raukšlėtas lyg rupūžė
Kažko sustojęs žvilgčioja žmogus.
Ėgė, iš kur?
Bet argi reikia
Žinot tokias menkas tiesas?
Būk – sau!
Aš – sau.
Net ir istorija čia nesilaiko,
Čia jokios praeities nėra.
Net ir savęs neatmenu,
Kad buvęs vakar ar arčiau...

   Bakstelėjo į šalia jos stovėjusią Ireną iš Kauno. Ši irgi nepapeikė antrosios Lietuvos sostinės garbės.

O tu, amnezija,
Tu vienaake,
Žinau tik, kad esu
Ir... ne daugiau.
Bet užgesinki savo akį
Ir nežinoki kaip
Be praeities slogu.

   - Atsiprašau, bet ne mano kaltė, kad kitiems nebeliko „Vienaakės“ - vėl prakalbo Aldona į būrelyje susispietusius poetus. Bent po žodelį gal tarkime, kad nemanytumei, jog tuščiai praleidžiame brangų laiką. Anot Lucijaus Anėjaus Senekos „gėdingiausia jį švaistyti per savo apsileidimą“. Irtia, gal tu, a? -
   - Ačiū, Aldona. Mielai pasinaudosiu proga Tik va, kažkodėl galvoju apie žmogišką filosofiją. Gal tai karietai netinka, bet akivaizdu, kad išmintis prieinama kiekvienam žmogui.
   - Net ir vežėjui? Net ir po vienaakės glamonių? -neiškentė Aldona.
   - Paprastai, aiškiai, giliai... Ačiū už susimąstymą,- taip pat paprastai ir aiškiai tarė Irtia Asmat, kažkodėl savo slapyvardį sukūrusi iš atbulai perskaitytų  žodžių“ tamsA  aitrI‘“.
   Nesispyriojo ir Goda, garbus, mielas žmogus ir nepaisant kur tokį bepadėtum, jis vis tiek ateis su savo godomis, mintimis, požiūriu ir supratimais, o būna net taip, jog nematydamas jos jauti, kad kažkur čia pat, šalia yra jinai, tau visuomet reikalingas Žmogus. Tokią ją būtent jaučiu ir Tada – reikalinga man ir visai karietai.
   -  Vienaakė amnezija... stipriai įvardinta; ir stebi, ir šiurpina. Jei žmogus absoliučiai viską atsimintų, neištvertų nei savęs, nei gyvenimo. Kita vertus, nėra baisiau, kai sustoja smegenys, o akyse šviesa...
Gyvenimas kaip Dievo rykštė engia, - tarė, matyt, pamaniusi, kad tiek pakanka, nes žodžiui eilės laukia ir daugiau kolegų. - Ką  daugiau bepasakysi, juolab, kad štai ir Ražas pasirengęs tarti, manyčiau, kaip visada, labai nemenką žodį.- Ir atsigręžusi į vienintelį poetų būrelyje vyrą: - Prašom, Algirdai. Tark.  Manau nelengva dar kartą nepasakyti, kad „Vienaakė“ užgriebia ir filosofijos ir tai, kas skaudžiausia, - ir truputį giliau įkvėpusi: - Lyg degėsiai, lyg dega kas...
   „O, tai būtų taip, kaip Tada“, - pamaniau, bet atsiliepti žodžiu laiko nebuvo.

Kęstutis:
Kada įvyko šita tragedija, vedžiojosi tėvuką po tvartus, kluoną ir t.t. Ir mušė, mušė taip, kad pas ji net atsigvojo nuo veido oda. Atsidarė kaulai, suprantat. Ir kada jis įėjo ir pamatė, kad jau vyrai bus surasti, jis davė komandą:"Vyrai, duokit!".
   Ir davė. Paskui užsidegė namai, užsidegė kluonas, užsidegė tvartas ir taip prisidengdami dalis vyrų pabėgo, o jį paėmė stribai ir į degančią pirkią gyvą įstūmė. Jis žuvo savo sodyboje.
  
   - Vyrai, duokit!- sukomandavo Antanas Mankevičius, lyg būtų generolas, o ne trisdešimties hektarų ūkininkas. Taip jau atsitiko, kad kritiškiausiu Lietuvi metu jos generolai, net ir turėdami kariuomenę, nė karto nesukomandavo: "Vyrai, duokit! Duokit, vyrai!"
   Ir štai komanda. Girdi ja irgi ne kareiviai, o ūkininkų vaikai, ką tik išėję partizanauti. Tuokart jų čia buvo dvylika. Tarp jų ir komanduojančio tėvo sūnus Vaclovas.

Kęstutis:
Šitoj byloj yra užrašas.  Rusai, tie rašė, kad vyko sproginėjimai apie keturias - penkias valandas Gaisravietėn, kaip jie skaičiuoja, apie 100 -300 tūkstančių granatų, šovinių įvairiausio plauko ir taip toliau ten buvo. Jūs galit įsivaizduot, koks ten buvo arsenalas partizanų sukauptas. Tai buvo tiesiog... čia sunku įsivaizduot.

Stasė:
Aš esu pasakius net vyr. gydytojui, kai nežinodamas mano tragedijos, jisai sako, gal gi galėjai būti partijos nare. Sakau, jūs skaldykite mane į gabalėlius, sakau, tėvas grabe apsivers, nors karsto neturėjo. Jis buvo sudegintas. Kai jau kirmėlės ėdė, tai kaimynas, nenorėdamas pakęst tos smarvės, jį užkasė tan bunkerin. Bet aš negalėjau pasakyti. Sakau, tėvas grabe apsiverstų, jeigu aš stočiau į partiją.

Ak tu, amnezija,
O vienaake,
Kad tu prapultum! -
   Žmogus turi, privalo gyventi su atmintimi. Ir net nesvarbu, kokia ji. Atmintyje esanti tikrovė, nenuslenka su laiku į praeitį. Tik žiūrėk, tik matyk ir klausyki- dega ir šaudo... Šaudo ir dega...