Jis randa pamirštas Dievo klaidas
Ir keičia likimo nuosprendį.
Už jo nugaros nutyla aidas.
Į dangų greičiau su juo nuskrendi.

Sekmadienį jam išrinktieji dėkoja,
Žodžio klauso kariai ir Opus Dei.
Velkiesi švarius rūbus kai moja
Sielai, nes žinai – jos nepražudei.

Jo laukei per bažnytinę santuoką.
Pavėlavo, pyksti dabar, ašaroji.
Darai nuodėmę mirtiną – tu tokia,
Bet tau jis atleidžia, brangioji...