Prigludusi prie gelsvo fasado stebiu, kaip gatve vinguriuoja praeiviai, lietuje sudrėkę paltai sliuogia pro šalį, karts nuo karto paglostydami mano rankovę, vėjo gūsiai šaltai apipurškia veidą. Gatvė man visiškai svetima, niekada nesu čia buvusi. Stoviu ir laukiu kažko nepatirto, neapčiuopiamo. Ilgai prastyrojau sustingusi vietoje, kelius sukaustė šaltis. Jau išmokau laukti, bet šį kartą tai trunka be galo ilgai. Trinu padais keturkampius grindinio akmenis ir svarstau, ar tai, ko tikėjausi, buvo bent kiek tikra. Ruošdamasi nepajėgiau nupiešti sau šios akimirkos. Kaip ir veido.
     Jis vadino save kregždės skrenda. „Jei labai skauda, jos skraido kaip prieš lietų. Praeina lietus, dingsta ir kregždės“,– aiškino, kai paklausiau, kodėl toks vardas. Per mūsų pirmąjį susitikimą – pasimatymą, kurio net nebuvo. Ir vėliau to paties klausinėdavau – tai man patiko, atrodė, kad jis kaskart mėgaujasi savo atsakymais. Laukdavom, ieškodavom vienas kito, kai skaudėdavo, nors nepamenu, apie ką dažniausiai kalbėdavom. Jei klausdavau, pasakodavo, kad lizdo neturi ir negali turėti, atskridęs pabūna trumpai ir lekia toliau. Nuo šių žodžių dar labiau skaudėjo. Norėjau lizdo, norėjau, kad mane priglaustų. Dienų dienas tūnodavau pasislėpusi, tikėjausi, kad laikas išgydys. Bet neiškęsdavau ir vėl eidavau kalbėtis – tai gydė, tai glostė, tai skandino, draskė į gabalus. Tai buvo mūsų gyvenimas. Atrodė, kad jis niekada nesibaigs.
     Bet vieną dieną paprašiau daugiau. Žodžių nebepakako.
     Atkeliaujantys pas mane ir ant nematomų rankų tiesiantys magišką šilumą žodžiai leido patikėti, kad galiu gauti daugiau. Viskas pasirodė tiek tikra, kad nebemokėjau atsispirti. Prašiau, maldavau. Pagaliau jis pasidavė. Bet tikino, kad niekada negalės gyventi šalia manęs taip, kaip aš noriu, lizde. Mums skirta tik viena diena.

     Klausau šlapiu grindiniu keliaujančių batų šnekos: aštrūs, duslūs, rėkiantys, spiegiantys, šnekantys pašnibždom. Vis dar laukiu, žvilgsniu liesdama juos visus: ir nublizgintus, ir apdulkėjusius, nutriušusius, taškuotus, mažyčius, siaurus, plačius. Kažkurie turėjo būti jo. Bet dabar per vėlu, nenorom suprantu, kad išlaukta jau per ilgai.
     Jis tiesiog neatėjo.
     Pasisukusi nužvelgiu gatvę – gal nepasiklysiu, sekdama ja turėčiau išlįsti netoli stoties. Belieka suvaldyti ašaras ir palaukti, kol praslinks dar vienas lietaus debesis. Pasiduodu į priekį skubėdama pasislėpti po mažos kavinukės skėčiais. Praeivių rankovės vis šiūruoja mano šonus: erzinančiai, įkyriai, skaudžiai. Norėtųsi atsisukus apipilti juos savo nuoskauda. Atstatau alkūnę, bet pajuntu, kad ji trenkiasi per stipriai. Grįžteliu. Stumtelėtas praeivis sumosuoja, jam iš rankų pabyla daugybė lapų. Leisdamiesi jie čeža, plazda, sliuogia pažemiui, kol nusileidę prisiploja prie šlapių akmenų.
     – Atleiskit, – murmu kartu su seniu palinkusi rinkti šlapių popierių.
     – Vaikeli mano, – sudžeržgia jo balsas, kai pabaigiam.
     – Atsiprašau, kad viską sugadinau, – lemenu proverksmiais ir išsigandusi nužvelgiu jo kreivą, sunykusį veidą.
     – Nieko nieko, vaikeli, tavo diena ir taip sugadinta, – švepluoja senis. – Matau, kad gera esi.
     – Ačiū, – išspraudžiu pro sukaustytas lūpas, skubėdama kuo greičiau jį palikti.
     Vėl nusitaikau į kavinukę po plačiais stogais. Matau, kad tuoj pasipils lietus. Bumbteliu ant kėdės ir susiriečiu į kamuolį. Priėjus padavėjai, užsisakau arbatos ir tirtėdama laukiu šilto puodelio.
     Prisiartinęs prie staliuko ir nieko neklausdamas senis įsitaiso priešais mane. Suvirpu iš nuostabos, puodelis išsprūsta iš pirštų ir šaižiai trinktelėjęs perskyla pusiau, arbata išsitaško po šlapius akmenis. Senis pačiumpa mano išskėstas rankas ir suspaudęs tarp savo raukšlėtų delnų ima pūsti šilumą.
     Kažką kalba: bjauriai, šveplai, neaiškiais žodžiais. Jo veidas persikreipęs, bet lūpos šiltos. O rankos – kokios geros jo rankos! Tik iš jų suprantu, ko esu prašoma. Imu pasakoti.

     – Ir aš, kartais norėjau daugiau, vaikeli. Bet daugiau kartais gauti negali. Būna tokių, kuriems lizdų sukti nedera. Supranti, vaikeli?
     Ištraukiu sukaitusias rankas iš jo delnų ir nusitrinu drėgną veidą. Linguoju.
     – Nužudžiau du savo mylimiausius. Nemokėjau su jais lizde gyventi. Šešiolika metų. Šiandien paleido. Matai? – jis permeta žvilgsniu savo nutrintą, dvokiantį apdarą. – Nebenoriu žudyti, bet galbūt man kitaip nelemta. Tokius kaip tu matydamas tai suprantu. Todėl ir sakau, kad lizdų sukti kai kuriems nelemta.
     Vėl linguoju.
     – Baigėsi lietus, – senis nelauktai pakyla.
     Paklusniai keliuosi paskui jį.
     – Keliausi?
     – Taip. Važiuosiu atgal. Namo.
     – Kartais grįžti atgal nebegalime, vaikeli. Kartais reikia skristi toliau.
     Sustingstu priešais jį, nepajėgiu apsispręsti, kada tinka nueiti. Kažkas sunkiai laiko, kažkas skaudžiai stumia. Jis išskėčia rankas tarytum sakydamas, kad paleidžia. Tai matydama nusisuku.
     – Kregždės skrenda, – išgirstu už nugaros.
     Krūptelėjusi vėl atsisuku. Pamatau jį stovint ir pirštu taikant į dangų.
     – Skrenda? Argi vėl lis? – šūkteliu įsidrąsinusi.
     Užvertusi galvą stebiu paukštį danguje, paskui jį švysčioja dar vienas ir dar, dar – taip laksto kregždės prieš lietų: šauna į viršų, leidžiasi, sliuogia per dangų, meta vingį, neria, krenta.
     – Sugaudyk, kad nebeskristų.
     – Tai ne kregždės! Kregždės mieste neskraido, – šypteliu, bet nejudu.
     Stebiu, kaip jie vienas po kito ima leistis ant grindinio: netoli, tolėliau, priešais mane, vėl toli. Vienas čiuoždamas kapteli man į bato nosį. Kilsteliu jį ant delnų kaip sužeistą paukštį. Bėgu prie kito, prie trečio, ketvirto, dar ir dar. Pakeliu paskutinį, taip pat švelniai kaip pirmąjį, kaip ir visus kitus. Atsisukusi ištiesiu seniui rankas. Bet jo nebėra. Nebepamenu veido.
     Išdėlioju lėktuvėlius ant grindinio ir pasitraukiu. Stebiu, kaip jie šlampa, glemba, tęžta, malasi po praeivių batais: odiniais, juodais, lakuotais, margais – kažkurie buvo jo, bet dabar nuėjo. Gal tiesa, kad ne visiems lemta kurti lizdus.
     Nusisuku ir pasileidžiu gatve. Į priekį.


Tęsinys čia: http://zaliazole.lt/viewstory/sid/56817/