Žinau, kaip atrodanti amnezija. Neduok, dieve, kam ją pažinti. Bet, kaip sakoma, neatsižadėk. Net kai esu gerai nusiteikęs, kai atrodo, jog visas pasaulis  sukurtas pagal mano įgeidžius, tačiau niekuomet nepasakiau, kad jos pėdsakai smegenyse išsitrynė. Jau praėjus ilgokam laikui, kai liga pasitraukė, Vidiniui paskaičiau eilėraštį, įvardinta „Vienaakė“, kurį pats sau neretai paskaitydavau. Netgi karietoje. Prireikė ir labai viešai tai padaryti manant, kad gal šitaip galiu pasiteisinti, kodėl vis dažniau klupteliu galvoje ir būna, kad pasakau ne taip, kaip reikėtų, parodant į konkrečius įvykius ar žmones.  O „Vienaakė“ atrodžiusi...
   - O kodėl „ atrodžiusi“? - girdžiu ir tiesiog instinktyviai: - Aldona, jis vėl.
   - Kas – jis? Ir netriukšmauk.
   - Tai jis, balsas. Nežinau kas jis, kaip atrodo, tik balsą girdžiu. Negi negirdi?
   - Ar nori, kad girdėčiau ar matyčiau ir tavo sapnus? Man savų pakanka. Geriau pasižiūrėk, kokie čia vaizdai.
   - Vaizdai kaip Tada, bet suprantu, kad karietoje atsiranda ir dar kažkas,- sakau ir nedrąsiai priduriu: - arba aš iš Tada atsimenu daugiau. Beje, ar skaitei mano eilėraštį „Vienaakė“?
  - Palauk, šiandien neskaityk. Protingiau, jeigu rupjūčio septynioliktąją, jos trijų metų sukakties proga, - vėl išgirdau balsą, pasiryždamas jį pakrikštyti ir vardą rašyti didžiąja raide Balsas. O Aldona pabarbino pirštais į Kęstučio gitarą, iš kur pasigirdo duslūs atodūsiai. Neatsakydama man, jau pati paklausė:
   - Sakyk, o kaip taip atsitinka, kad it kiškai prabėgome tik dėbtelėdami žvairomis akimis į Domicelę ir Antaną Mankevičius. Man dabar tiek neužtenka. Rašysiu. Bent apsakymą, bet ne,- mirksniu pakeitė ketinimą. - Net ir apysaka neverta tokiam gyvenimui. Rašysiu gerą, tikrą knygą.
   Ko - ne - ko, o kokio pasiryžimo nesitikėjau. Nieko neklausdamas laukiau, ką dar kalbės. O kad kažką sakys, nebuvo abejonių. Vėl pabarbeno  pirštais į gitaros viršų, prakalbindama jos erdvę ir nebuvo drąsos nepatikėti, kad ir šį kartą kalba apie darbus, kurie nebus padaryti.
   - Manai, kad nesugebėsiu?
   - Tai kad, Aldona, pirmiausia reikėtų būti, kaip Tada. Patiems tokiems būti.
   Pažiūrėjo į mane ir atvirai, kaip dangus:
   - Neduok dieve, jeigu su amnezija.  Juk ta tavo „Vienaakė“ jau po amnezijos eilėraščiu pasirodė. „Dženės“ laikai jau senokai buvo praėję. Sakau, net ir amnezija praėjus.
    Nesinorėjo pykti, bet nesmagūs tokie priminimai.
   - Na taip, senosios karietos laikai, sakykim, sudužo su karieta, o amnezija kažin, ar praėjus. Aš nesiryžčiau imtis tokio žygdarbio, o tu štai... Bet gal tai tik todėl, kad karietoje?
   - Galbūt,- nesiginčijo Aldona, bet čia, pasostės erdvėje, neketinu geros knygos darbais užsiimti. Bepigu būti pagirtai tarp vyrų ir moterų, kai tokius rūmus įsitaisiusi.
   - Tu vėl apie kažką.
   - O ne, vežėjau. Ne apie kažką, o vis apie tą pačią ją. Ji irgi čia ne kaip Tada, bet apie tai –ša! O knygos pradžia turėtų prasidėti laimingu tikėjimu - bus, kaip noriu, bus, kad visiems būtų gerai. Kad tavo “Teisybės visi bijosi“  nenusisekė, tai be kitų priežasčių dar ir todėl, kad nedrįsai svarbių esmių išpažinti, net begėdiškai išmesdamas trečdalį pratarmės.
   - Klausiau apie savo „Vienaakę“, o tu štai apie ką.
   - Vienaakės bijausi ir aš, bet te ir ji manęs bijosi ir nemano, kad jeigu ne taip atrodau, kaip Tada, tai, vadinasi, suglebusi. Paklausyk! –įsakmiai pasakė Aldona, - Klausyk! O kur suklysiu stabdyk.
   Ir vėl išgirdau Aldoną Vedaraitę, kelių teatrų aktorę.

               Prisipažinimo žodžiai skaitytojui

     Nuojauta tokia, kad vis dėlto neprošal pastebėti, jog šieji užrašai - bent jau pradžioje – atrodo taip, lyg jie būtų vogčia išpešioti iš ne man priklausančio gyvenimo ir atsiminimų. Manau, kad tai neturėtų stebinti skaitančius, kurių, tikiuosi, būsią neabejotinai daugiau, negu sugeba nutuokti sveikas žmogaus protas. Jaučiu, mat, kad užrašai akiplėšiškai priešinasi žmogaus proto sąrangai ir neretai sugeba jį nugalėti, pasiimdami galių iš ne visai suprantamų šaltinių. Nesakau, kad man tai patinka ir vis dar neatsisakau priklausyti sveikai protaujančių žmonių kategorijai. Tačiau - kam varyti Dievą į medį - pasitaiko nuotaikų, kurios išdavikiškai stengiasi atriboti, atskirti mane nuo taip visuomenės sukirpto proto ir pasukti linkme būsenos, esančios bent kiek toliau nuo jos. Pasakytina ir tai, kad užrašai labai skubinti, kadangi buvo pradėti gyvenimo nuokalnės atkarpėlėje, iš kur jau gerai matosi sapnų ūkana, į kurią reikėsią pasinerti. Todėl nebuvau stebuklas ar išimtis, ir kaip dažnas iš mūsų, graibsčiau iš širdies žodžius, jai pabarstydamas besibaigiančio gyvenimo kelią:- Sudie, mielieji. Džiaugiuosi, kad kartu su jumis išbuvau ilgiau negu galima buvo tikėtis., Visi, jūs man buvote labai reikalingi žmonės“.
  
   Girdėjau, kai Balsas tyliai pakikendamas nusijuokė ir dar tyliau paplojo delnais.“ Nesidžiauk, - nepiktai pagrasinau, - o štai tave jau dabar atsimenu, kaip tu pirmą kartą man pasirodei. Atsimenu",- ir lyg rungdamasis su aktorės skaitymo talentu perskaičiau geroką gabalą raštų iš nepasirodžiusios „Teisybės visi bijosi“. Nežinau, kaip tai atrodė kitiems, bet man buvo smagu pasakyti Balsui, kad vis tik sugebu jį atsiminti:

   „Dar prieš gaidgaidystę išgirdau švarų, stiprų vyrišką balsą:
   - Kas buvo - buvo, karieta sugriuvo ir niekas jos ant ratų, seni, pastatyti nepadės Bet ar reikia? Ne į jos apgailėtinus šipulius žiūrėk gailėdamasis. Susirask veidrodį ir pasižiūrėk į save. Gal suvoksi, kodėl taip kalbu? Džiaukis, seni, kad dar atsiminti sugebi. Nors kaip pro rūką, pro miglas, bet, ačiū Aukščiausdiam, jau, jau...
     Balsas švarus. Žodžiai aiškūs, įtaigūs ir juos girdėdamas negalėjau net suabejoti, kad tikrovėje gal ne viskas taip, nors žinojau, kad pasaulyje neblogai suvokta, jog niekas taip skaudžiai savęs neapmeluoja, nepaniekina, kaip pats žmogus. Tačiau balsas ne mano, kalba įtaigi ir nėra abejonių: taip, jau senis, atmintis ir akys vis giliau plauko miglose. Kad ir  kokį veidrodį bepaimtume, kad ir nedaug iš jo malonių prašytume, o neatsitiks stebuklas ir iš jo stiklo nepažvelgs bent apyjaunis Pranas, dar turintis teisę į ateitį, svajones ir, žinoma, teisę į keliones Radijo karieta.  
   - Kas buvo, seni, buvo. Radijo karieta sugriuvo,- į mano mintis ramiai atsiliepė Balsas.
    Miestų naktys nebūna ramios. Net ir tuomet, kai jos įsigobia tarp storų mūrų sienų, neramybėje žmonės ir miega, ir sapnuoja, ir neretai pasijaučia, kad jie šiame  pasaulyje vienut vienutėliai.
     - O dieve, dieve,- atsikvėpiau tamsiame miegamojo kampe. Širdyje tokia tuštybė, kokia tegalėjusi  būti tik Žemės sutverimo pirmąją dieną, o prieš akis nelyg kadaise Pranui Orkui nuneštas popiergalis su žodžiais:“ atėjo laikas, kuomet jau ir Radijo karietos vežėju nesugebu būti“.  
     -Ir vis dėlto, kas buvo-buvo, „Dženė“pražuvo,- nerimo naktyje balsas.- Va, jau kiek nemažai praėjo laiko, o tu, seni, net nesugebi atsiminti, kaip, iš kur ir kodėl  ji, Radijo karieta, pas tave atsirado. Nesigink! Per tuos metus, kuomet buvai  kartu su ja, galėjai nuvažiuoti bent į  jos atsiradimo laiką ir vietą. Bet ar nuvažiavai?
     Ir teko sąžiningai prisipažinti, kad nenuvažiavau, nes vis pamanydavau, kad dar suspėsiu, dar užteks laiko apkabinti karietos atsiradimo pradžią ir padėkoti  jos  meistrui ir tai žemei, kur ji atsiradusi. Bet laikas išseko ir yra kaip yra. O Balsas:
    - Ką čia girdžiu tavo širdgėloje, sena kaip žmogus. Nesu didelis poezijos žinovas, bet kelias eilutes apie širdį, regis, sugebėsiu pacituoti:  

O širdie, širdie, išvarginta sunkiausios nevilties,
Atsitiesk, į priešą smoki, krūtine atremdama,
Apsupty arti kenkėjų, pasipriešink atkakliai.
Niekuomet, kai nugalėsi, nesidžiauk labai viešai.
Nesigraužk nei nugalėta, verkdama kažkur namie:
Nei perdaug dėl džiaugsmo džiūgauk, neliūdėk per daug skausme.
Koks būdingas žmogui saikas visada gerai žinok,-

padeklamavo Balsas Archilocho eilutes ir, sekundėlę padelsęs  pridūrė:- Tai tiek, seni. Kvėpuoji, vadinasi, dar gyveni. Taip žmonėse sakoma, bet nebūk patiklus. Žmogaus lavonas neretai prasideda dar jam nepraradus kvėpavimo. Apsidairyk, įsiklausyk ir matysi: visi kvėpuoja, bet ar dažnas jų gyvena? Tai klausimėlis, į  kurį tik pats, padedant dievui, tegalėsi atsakyti.
   - Galėsiu atsakyti? Padedant dievui? Ką  tai galėtų reikšti
   Kažin, ar žmogui reikia tokiais klausimėliais užimti galvą, juolab, kai niekas jo to daryti neverčia, bet mane jie nuteikė optimistiškai, nes potekstėje išgirdau, kad, nepaisant mano senatvės, bet vis dėlto žadamas, na... jei ne gyvenimas, tai bent kvėpavimas.
   Praėjo metai. Kiti. Dar kiti..."
   - Ir dar kiti,- neiškentė Aldona ir pasiteiravo, ką naujo išgirdęs sename tekste.  
   - Rašyk, Aldona, knygą. Jeigu nesugebėsi parašyti, žinok, nebūsi  pirma. Pirmumo teisė priklausys man. Bet nepavydėk ir sergėkis kartotis, kol dar sugebi to nedaryti. Galbūt aš irgi senuosius savo tekstus skaitau, kad naujų turėti nesugebu.  
    Aldona iš pilnos burnos žodžių teišgirdo vieną, būtent – rašyk!
   - Tu rimtai?- ir iškėlus kryžiumi rankas į dangų: O Viešpatie! O Stase!, O Kęstuti!. Na, bent pakuždėkite, kas čia vyksta.
  - Paklausk ir Balso. Ir kaip rašysi, rašyk kaip tikrą vardą, didžiąja raide, o kas jis iš tikrųjų- tai te sau žino, jeigu tiek metų paslaptyje.
   Balso atsiliepiant  neišgirdau, o lyg iš sudegintos Antano ir Domicelės Mankevičių sodybos:

Kęstutis:
Prokurorą Burbą labai gerbiu. Ir aš jam sakau- tai vienintelis prokuroras, pas kurį eidamas nebijau, nedrebu. Štai jis man surado, kaip aš ją vadinu, močiutės bylą. Apsupta buvo dvylika vyrų. Ji neprisipažino. Devynis mėnesius buvo mušama, daužoma, rašė daug protokolų, bet vis jie buvo beverčiai. Ją tampė po Alytų, po Lukiškes ir taip toliau. Ir tik po devynių mėnesių buvo priversti paleisti.

Dabar kas dėl šitų namų
Kada grįžo iš kalėjimo, nieko nebuvo. Nusipirko klėtelę. Pasistatė ant rūsio ir padarė namelį. Ir tas namelis ir šiandien stovi. Nu, reikia pasakyt, yra išlikus dar toji bunkerio duobė, kur viskas įkritę.

Stasė:
Man yra labai skaudu mirti ir aš gal dėl to laikausi sveika, kad laukiu tikrosios nepriklausomybės - nuo 87 metų pakelta vėliava. Ir niekam neatėjo į galvą šitoks retas įvykis. Net uždegti žvakutę ar bent gražinti broliui žemės ir suteikti ten galimybę būti šeimininku ir saugoti tą kapavietę, tą tragedijos vietą. Tai man yra labai skaudu.
(XII iš "Skaitau save")