Indėniukė
Į žemę vos remiasi kojos,
Širdis plaka kaip pašėlusi.
Visa siela tyliai vaitoja –
Maža mergaitė slepiasi šešėliuose.
Šią naktį baltaveidžiai žmonės
Sunkia širdim į stovyklą atėjo,
Apsupo gentį iš šonų
Ir ugnimi šaudyti pradėjo.
Maža mergaitė pabėgo į prerijas
Ir prie žolės prigludo.
Ji matė, kaip stovyklą ugnis prarijo,
Matė, kaip baltaveidžiai vadą žudo.
Jos širdis smarkiai plakė,
Ašaros riedėjo skruostais.
Ji nesuprato, ką baltaveidžiai sakė,
Suprato tiek – nėra nieko, kas ją paguostų.
Vėliau ją rado gentis kita.
Maža mergaitė užaugo.
Tik buvo ji svetimų užauginta, norą atkeršyti ji išsaugojo.
Ji nužudė savo vyrą baltaveidį,
Per sniegą basa bėgo, kad nenumirtų.
Tačiau kolonistai jai pabėgti neleido...
Jos siela į orchidėją pavirto.