Ir vėl lietus, vėl talžo žemę kirčiais
Apakėlis ciklonas iš dangaus,
Susigūžė giria ligi šaknų įmirkus
Nuo krioklio atsivėrusio, sunkaus.

Nakties tamsoj vaitoja namo stogas...
- Būk tvirtas, išlaikyki, neišduok.
Tai tik lietus beprotiškas ir blogas,
Bet dar ne akmenys, dar tik vanduo.

Bandau suprast, matyt jo ilgą kelią,
Pradėtą įsčiose putojančių gelmių,
Kai saulės pašauktas lašelis mažas,
Pakilęs nuplaukė baltu debesėliu.

Vėliau tamsėjo, sukosi ir slinko
Per vandenyno tolius link žalių krantų,
Devynis vėjus, audrą pasikinkęs,
Užgriuvo griaustiniu ant miegančių namų.

Žinau, nurims, nukrioks srauniais upeliais,
Sugrįš į jūras Nemuno vaga,
Tiktai apverks nelemtą savo dalią
Sode nulūžus obelies šaka.